1552–1553 m. žiema

— Aš tai prisimenu! — sušukau susijaudinusi savo tėvui, atsitiesusi nuo prieš srovę plaukiančios Temzės baržos turėklo. — Tėti! Aš prisimenu! Prisimenu tuos sodus iki pat vandens, didžiulius namus ir tą dieną, kai pasiuntei mane su knygomis pas lordą, anglų lordą, kurį užtikau sode su princese.

Jis nusišypsojo man, nors veidas atrodė išvargęs po kelionės.

— Tikrai, vaikeli? — tyliai paklausė. — Laiminga mums buvo ta vasara. Ji sakė... — tėvas užsikirto. Jis niekuomet neminėjo mano motinos vardo, netgi mums būnant vieniems. Iš pradžių iš atsargumo, kad apsisaugotume nuo tų, kurie nužudė ją ir būtų nužudę mus, tačiau dabar mes slapstėmės nuo sielvarto tiek pat, kiek nuo inkvizicijos. O sielvartas — užkietėjęs persekiotojas.

— Ar mes gyvensime čia? — paklausiau su viltimi žvelgdama į nuostabius paupio rūmus ir trumpai kirptas pieveles. Po ilgų kelionių metų aš nekantravau įsikurti naujuose namuose.

— Tik ne šiuose didinguose rūmuose, — švelniai atsakė jis. — Pradėsim nuo mažo, Hana, nuo mažos krautuvėlės. Kursime savo gyvenimą iš pradžių. O kai įsitaisysime, galėsi išsinerti iš berniokiškų drabužių, apsitaisyti kaip mergina ir ištekėti už jaunojo Danielio Karpenterio.

— Ir mums nebereikės niekur bėgti? — vos girdimai paklausiau.

Tėvas neskubėjo atsakyti. Inkvizicija persekioja mus taip seniai, kad sunku patikėti, jog pasiekėme saugų uostą. Mes sprukome tą patį vakarą, kai Bažnyčios teismas paskelbė motiną žyde, netikra krikščione, maram, ir jau buvome toli nukeliavę, kai ji, atiduota civiliniam teismui, buvo sudeginta ant laužo. Pabėgome nuo jos kaip judai iskarijotai, gelbėdami savo kailį, nors vėliau mano tėvas ne sykį kartos su ašaromis akyse, kad mums nebūtų pavykę mamos išgelbėti. Jeigu būtume likę Aragone, ateitų ir mūsų eilė, todėl būtume mirę visi trys, o dabar du išsigelbėjome. Kai atrėžiau, jog geriau jau mirti negu gyventi be mamos, tėvas liūdnai ir neskubėdamas tarė, kad aš ilgainiui suprasiu, jog gyvybė yra pats brangiausias dalykas. Vieną dieną aš suprasiu, kad mama mielai būtų atidavusi savo gyvybę, kad tik išgelbėtų mane.

Iš pradžių kirtome Portugalijos sieną, kur plėšikai išpurtė tėvo piniginę ir paliko tik rankraščius bei knygas, nes nesuprato, kam jos gali būti naudingos. Vėliau valtimi į Bordo siaučiant audrai, be jokios priedangos ant denio, merkiami lietaus, taškomi purslų, kai tikrai maniau, jog mirsime sustirę arba nuskęsime. Spaudėme brangiausias knygas prie pilvų lyg kūdikius, kad tik joms būtų šilta ir sausa. Tada per visą šalį į Paryžių, apsimetinėdami tais, kuo nebuvome: pirkliu ir jaunuoju jo mokiniu, į Sartrą traukiančiais piligrimais, klajojančiais prekijais, smulkiu lordu su pažu, keliaujančiais savo malonumui, mokytoju, lydinčiu savo mokinį į didįjį Paryžiaus universitetą. Bet kuo, kad tik nereikėtų pripažinti, jog esame naujieji krikščionys, naktimis košmarus sapnuojantys įtartini žmogeliai, kurių drabužiai pradvisę autodafė dūmais.

Paryžiuje mes susitikome su motinos pusbroliais, o jie pasiuntė pas savo gimines į Amsterdamą, iš kur buvome nukreipti į Londoną. Mums teks dangstyti savo tautybę po Anglijos dangumi, mes tapsime londoniečiais. Būsime krikščionys protestantai. Įprasime prie to. Ir aš turėsiu įprasti.

Giminės — žmonės, kurių tautybė neviešinama, kurių tikėjimas slaptas, žmonės, kurie pasmerkti klajoti, kuriuos guja iš visų krikščioniškų kraštų, — slapčia klestėjo Londone, Paryžiuje, Amsterdame. Mes visi gyvenome kaip krikščionys ir laikėmės Bažnyčios įstatymų, šventėme bažnytines šventes, pasninkavome ir atlikinėjome ritualus. Daugelis iš mūsų, kaip mano mama, nuoširdžiai tikėjo abiem religijomis: slapčia laikėsi šabo, slapčia degino žvakes, skubėdavo paruošti maistą ir baigti visus ūkio darbus, kad šventą dieną galėtume švęsti, kalbėti primirštų žydų maldų nuotrupas, o jau kitą dieną, sekmadienį, tyra sąžine eiti į Mišias. Mama mokė mane Biblijos ir Toros, kiek pati jos prisiminė, kaip vieno šventraščio. Įspėjo mane, kad mūsų šeimos ryšiai ir tikėjimas yra paslaptis, labai baisi paslaptis. Mes privalą būti taktiški ir pasikliauti Dievu, bažnyčiomis, kurias taip dosniai remiame, savo bičiuliais: vienuolėmis, kunigais ir mokytojais, kuriuos gerai pažinojome. Inkvizicija užklupo mus kaip nekaltus viščiukus, kuriems galvų nekerta — jas nusuka.

Dalis, kaip mes, pabėgo ir atsirado kituose didžiuosiuose krikščionių miestuose, dairydamiesi giminių, prieglobsčio, tolimų pusbrolių ir ištikimų draugų pagalbos. Seimą padėjo mums atkakti į Londoną su rekomendaciniais laiškais d’Izraelio šeimai, čia pasivadinusiai Karpenteriais, suorganizavo mano sužieduotuves su Karpenterių sūnumi, finansavo spausdinimo preso pirkimą ir rado mums kambarėlius virš krautuvėlės Flyto gatvėje.

Pirmais mėnesiais mokiausi nepasiklysti naujame mieste, o mano tėvas ėmėsi spaustuvės verslo, pasiryžęs išgyventi ir aprūpinti mane. Iš karto jo spaudiniai imti graibstyte graibstyti, ypač evangelijų, atgabentų už diržo ir išverstų į anglų kalbą, kopijos. Jis pirko knygas ir rankraščius, kadaise priklausiusius Henriko, karaliaus Edvardo tėvo, sunaikintoms vienuolynų bibliotekoms. Senasis karalius ištaškė pavėjui šimtmečių išmintį, ir kiekvienoje krautuvėlėje galėjai rasti krūvą popierių, parduodamų bušeliais. Tai buvo bibliografo rojus. Tėvas kasdien grįždavo su kokiu nors retu ir brangiu leidiniu, o kai jį sutvarkydavo ir įtraukdavo į rodyklę, kiekvienas trokšdavo įsigyti. Londone dėl Šventojo Žodžio visi pamišę. Naktį, net ir labai pavargęs, jis užtaisydavo presą ir prispausdindavo tikintiesiems nedidelių evangelijų ar paprastų aiškių pasakojimų knygelių anglų kalba. Ši šalis buvo pasiryžusi skaityti pati ir gyventi be kunigų, ir bent jau tai mane džiugino.

Pardavinėjome knygeles pigiai, šiek tiek brangiau už savikainą, kad skleistume Dievo Žodį. Norėjome, kad visi žinotų, jog tikime tuo, nes esame tikri protestantai. Geresniais protestantais nebūtume buvę netgi tuomet, jeigu nuo to priklausytų mūsų gyvybė.

Žinoma, mūsų gyvybė nuo to ir priklausė.

Aš atlikdavau smulkius pavedimus, skaitydavau korektūras, padėdavau versti, paleisdavau presą, kaip šikšnius smailia adata siuvau aplankus, skaičiau atvirkščią tekstą ant preso tekėlo. Kai darbų spaustuvėje būdavo mažiau, sukiodavausi gatvėje ir viliodavau praeivius.

Tebevilkėjau berniokišką apdarą, su kuriuo pabėgau, ir visi mane laikė nuobodžiaujančiu vaikėzu, basnirčia įsispyrusiu į senus batus, potrumpėmis kelnėmis ant plikų kojų, pakreipta ant galvos kepure. Rymojau atsišliejusi į krautuvėlės sieną kaip nuo pat aušros varganą Anglijos saulės šilumą geriantis ir tuščiai smaksantis į gatvę valkatėlė. Man iš dešinės riogsojo dar vienas knygynėlis, mažesnis už mūsų ir pigesnis. Kairėje buvo įsikūręs brošiūrų, poemų ir traktatų spaustuvininkas, aprūpinantis keliaujančius prekeivius ir baladžių pardavėjus, tolėliau dirbo miniatiūrų piešėjas ir išradingų žaislų gamintojas, dar toliau — portretų ir paveikslų dailininkas. Šioje gatvelėje mes visi dirbome su rašalu ir popieriumi, ir tėvas sakydavo, jog turėtume būti dėkingi gyvenimui, kad rankos nuo darbo nesudiržusios. Turėjau būti dėkinga, bet tokia nesijaučiau.

Gatvelė buvo siaurutė, prastesnė net už laikinus mūsų namelius Paryžiuje. Namai lipo vienas prie kito, stovėjo pasvirę į upę tarsi įkaušę šiaučiai, stoglangiai žvelgė į grindinį ir užstojo dangų, palikdami blausiai saulei ne didesnį už rankovės įkirptę plyšį. Gatvelė trenkė tvartu. Kasryt moterys išversdavo naktipuodžių ir skalbimo dubenų turinį pro gatvėn išeinančius langus, kliūsteldavo šlapimo kibirus į upelį vidury gatvės, kuris lėtai nusruvenęs vangiai įsiliedavo į purviną Temzės griovį.

Troškau gyventi kur nors kitur, pavyzdžiui, princesės Elžbietos sode, kur augo kuplūs medžiai, iki pat vandens leidosi gėlynai. Norėjau geresnio likimo — ne apiplyšusio knygų pardavėjo pameistrio, užsimaskavusios mergaitės, moters, kurios laukia vestuvės su nepažįstamuoju, gyvenimo.

Stovėdama ten, šildydamasi it tingi Ispanijos katė, išgirdau metalo žvangesį grindinio akmenimis ir iškart pastačiau akis. Priešais mane, mesdamas ilgą šešėlį, stovėjo jaunas vyras. Prabangiai apsirengęs, su aukšta skrybėle, ant pečių užmestu apsiaustu ir plonu sidabro kardu prie šono. Tokio kvapą gniaužiančio grožio vyro aš nebuvau mačiusi.

Nustėrusi negalėjau atplėšti nuo jo akių, tarsi nuo žemėn nužengusio angelo. Bet už jo stovėjo antras vyras.

Jis buvo vyresnis, maždaug trisdešimties, pablyškusia mokslininko oda, giliomis juodomis akimis. Tokių vyrų man jau teko matyti. Tokie lankėsi mano tėvo knygyne Aragone, užsukdavo pas mus Paryžiuje ir taps vienu iš klientų čia, Londone. Jis mokytojas — išdavė palinkęs kaklas ir sukumpusi nugara. Jis rašytojas: pastebėjau nenuplaunamą rašalo dėmę ant dešinės rankos didžiojo piršto. Gal net daugiau — mąstytojas, žmogus, pasišovęs atskleisti paslaptis. Pavojingas žmogus, nebijantis nei erezijų, nei klausimų, visuomet trokštantis sužinoti daugiau, ieškantis tiesos po tiesa.

Pažinojau į jį panašų jėzuitų kunigą. Jis užsukdavo į tėvo krautuvėlę Ispanijoje, meldė gauti jam rankraščius, senus rankraščius, senesnius už pačią Bibliją, dar senesnius už Dievo Žodį. Pažinojau ir panašų į jį žydų mokytoją, kuris taip pat prašė tėvo paieškoti uždraustų knygų, Toros, Įstatymo liekanų. Jėzuitas ir mokytojas dažnai užsukdavo knygų. Bet vieną dieną jie nebepasirodė. Šiame pasaulyje idėjos yra pavojingesnės už apnuogintą kalaviją, pusė jų uždrausta, kita pusė verčia abejoti pačia žeme, visatos centru.

Mane taip sudomino šiedu nepažįstamieji, dieviškas jaunuolis ir kunigą primenantis pusamžis, kad neįsižiūrėjau į trečiąjį. Šis buvo apsirengęs baltai nuo galvos iki kojų, tviskėjo it nublizgintas sidabras, tad neįstengiau gerai įsižiūrėti — taip ryškiai atsispindėjo saulė jo apsiauste. Mirksėdama žvelgiau į jo veidą, bet mačiau tik sidabro spindesį. Tada atsipeikėjau supratusi, kad vyrai, kad ir kas jie būtų, žiūri į gretimo knygyno duris.

Vos dirstelėjusi į savo knygyną supratau, jog tėvas galiniame kambarėlyje maišo šviežius dažus ir nepastebės, kad pražiopsojau klientus. Mintyse iškeikusi save už kvailumą, iššokau jiems priešais ir su akcentu, bet aiškiai pasisveikinau: „Laba diena, ponai. Kuo galėčiau padėti? Mes turime puikiausią malonių ir pamokančių knygų kolekciją visame Londone, įdomiausių rankraščių nedidele kaina ir paveikslų, nukaltų su dideliu išmanymu ir meistriškumu, kuris...”

— Ieškau spaustuvininko Oliverio Gryno knygynėlio, — atsakė jaunas vyras.

Vos tik juodos jo akys susitiko su manosiomis, suakmenėjau, lyg visi Londono laikrodžiai staiga būtų sustoję vietoje. Troškau amžiams sulaikyti jį žiemos saulėkaitoje štai tokį, vilkintį raudona liemene su skeltukais. Troškau, kad jis pažvelgtų į mane ir pamatytų mane tokią, kokia esu iš tiesų — ne elgetą paišinu veidu, o mergaitę, beveik jauną moterį. Bet jo žvilgsnis abejingai nuslydo manimi į mūsų krautuvėlę, ir aš atsitokėjusi atvėriau duris jiems trims įleisti.

— Čia mokytojo ir spaustuvininko Oliverio Gryno krautuvė. Prašau vidun, milordai, — pakviečiau juos ir šūktelėjau į tamsų kambarėlį: — Tėve! Pas jus atvyko trys kilmingi ponai!

Išgirdau žvangtelint. Tėvas atstūmė aukštą spaustuvininko kėdę ir išėjo šluostydamasis į prijuostę rankas, nešdamasis su savimi rašalo ir karšto presuoto popieriaus kvapą.

— Sveiki atvykę, — tarė jis, — sveiki atvykę abudu.

Jis kaip paprastai vilkėjo juodą eilutę, ant kyšančių baltinių rankogalių juodavo rašalo dėmės. Pažvelgiau į jį atvykėlių akimis ir pamačiau penktą dešimtį einantį vyriškį siaubo išbalintais plaukais, giliomis raukšlėmis išvagotu veidu, mokslo kupros suriesta nugara.

Tėvas linktelėjo man, ir aš prišokusi pastūmiau tris kėdes iš po prekystalio, kad lordai galėtų prisėsti, bet jie stovėjo ir dairėsi.

— Kuo galėčiau jums pasitarnauti? — paklausė jis. Tik aš viena mačiau, kaip tėvas jų bijo, bijo visų trijų: jauno gražuolio, nusiėmusio skrybėlę ir braukiančio nuo veido juodus garbanotus plaukus, tvarkingai apsirengusio vyresniojo ir baltai tviskančio nekalbaus lordo už jų nugarų.

— Mes ieškome Oliverio Gryno, knygų pardavėjo, — atsakė jaunesnysis.

Tėvas linktelėjo.

— Aš esu Oliveris Grynas, — tyliai patvirtino jis su stipriu ispanišku akcentu. — Padėsiu jums, kuo tik galėsiu. Kaip tik leidžia šalies įstatymai ir papročiai...

— Taip, taip, — šiurkščiai atsiliepė jaunuolis. — Girdėjome, kad jūs ką tik iš Ispanijos, Oliveri Grynai.

Tėvas dar kartą linktelėjo.

— Į Angliją atvykau neseniai, bet Ispaniją palikome prieš trejus metus, sere.

— Anglas?

— Dabar anglas, jums malonėjus, — atsargiai atsakė tėvas.

— Jūsų pavardė? Labai jau angliška...

— Verdė, — gudriai šyptelėjęs atsakė tėvas. — Anglams paprasčiau, jeigu vadinsimės Grynais.

— Jūs krikščionis? Krikščioniškosios teologijos ir filosofijos spausdintojas?

Mačiau, kaip tėvas nuryja gumulą gerklėje, išgirdęs šį pavojingą klausimą, bet atsakė jis ramiu ir tvirtu balsu.

— Tikrai taip, sere.

— Jūs reformatas ar laikotės senos tradicijos? — pritildęs balsą pasiteiravo gražuolis.

Mano tėvas nežinojo, kokio atsakymo iš jo tikimasi, ir ką jis galėtų reikšti. Tiksliau, žinojo, kad atsakymas mums gali reikšti kartuves, laužą, budelio trinką ar dar ką nors, kuo šioje šalyje, valdomoje jaunojo karaliaus Edvardo, susidoroja su eretikais.

— Reformatas, — nedrąsiai atsakė jis. — Nors pakrikštytas pagal senąjį tikėjimą Ispanijoje, dabar priklausau naujajai Anglijos Bažnyčiai. — Tėvas patylėjo. — Šlovė Viešpačiui. Esu geras karaliaus Edvardo tarnas, nenoriu nieko daugiau, tik dirbti savo darbą, gyventi pagal jo įstatymus ir melstis jo Bažnyčioje.

Užuodžiau aitrų tarytum dūmai jo prakaito kvapą ir išsigandau. Brūkštelėjau atbula ranka per smakrą, lyg valydamasi suodžius.

— Viskas gerai. Neabejoju, kad jiems reikia tavo knygų, o ne mūsų, — burbtelėjau ispaniškai.

Tėvas nežymiai linktelėjo man, kad išgirdo. Bet jauniausias nepažįstamasis iškart sureagavo į šnabždesį.

— Ką vaikis pasakė?

— Pasakiau, kad jūs mokslo žmonės, — sumelavau angliškai.

— Eik vidun, querida^[1]- tarstelėjo man tėvas. — Atleiskite vaikiui, milordai. Mano žmona mirė prieš trejus metus, tai ir užaugo paikas, tik durims saugoti tinkamas.

— Tas vaikas sako gryną tiesą, — maloniai pastebėjo vyresnysis. — Atėjome ne trukdyti jums, galite nebijoti. Mes atėjome tik apžiūrėti jūsų knygų. Aš esu mokslininkas, ne inkvizitorius. Mane domina tik jūsų biblioteka.

Kai stabtelėjau tarpduryje, vyras pasisuko į mane.

— Kodėl tu kalbi apie tris lordus? — pasiteiravo jis.

Tėvas spragtelėjo pirštais, kad išnykčiau, bet jaunesnysis ponas sulaikė: „Palauk. Leiskite berniukui atsakyti. Kas čia blogo? Mes tik dviese. O kiek matai tu?”

Pažvelgiau į vyresnįjį, tada į jaunesnį ir pamačiau, jog iš tiesų jie dviese. Trečiasis tviskančiais kaip nupoliruotas alavas baltais apdarais pranyko, tarsi jo nebūtų buvę.

— Už jūsų mačiau trečią vyrą, sere, — tariau vyresniajam. — Kai buvote gatvėje. Atleiskite. Jo nebėra.

— Ji kvaila, bet gera mergaitė, — tarė tėvas, mosteldamas man išnykti.

— Ne, palauk, — sudraudė jaunesnysis. — Luktelk valandėlę. Maniau, kad čia berniokas. Mergaitė? Kodėl tada rengiate kaip berniuką?

— Kas buvo tas trečias? — paklausė jo palydovas.

Mano tėvas vis labiau nerimavo, užkluptas tokios klausimų lavinos.

— Leiskite jai eiti, milordai, — apgailėtinai išlemeno jis. — Ji tik mergaitė, kvailutė, neatsigavusi po motinos mirties. Parodysiu jums savo knygas, turiu puikių rankraščių, kurie turėtų jus sudominti. Galiu parodyti...

— Aš tikrai norėsiu juos pamatyti, — tvirtai atsakė vyresnysis, — bet prieš tai noriu pasišnekėti su vaiku. Galima?

Tėvas nusileido, nepajėgdamas atsakyti tokiam didžiūnui. Vyresnysis paėmė mane už rankos ir pasivedėjo į krautuvėlės vidurį. Pro klijuoto stiklo langelį ant mano veido krito šviesos dėmė. Jis paėmė mane už smakro ir pasukiojo veidą į vieną, į kitą pusę.

— Kaip atrodė tas trečiasis? — tyliai paklausė jis.

— Visiškai baltas, — išspaudžiau bemaž nepraverdama lūpų. — Ir švytintis.

— Ką jis vilkėjo?

— Įžiūrėjau tik baltą apsiaustą.

— O ant galvos?

— Mačiau tik baltumą.

— Koks jo veidas?

— Negalėjau įžiūrėti jo veido, šviesa buvo per ryški.

— Kaip manai, vaike, ar jis turi vardą?

Pajutau, kaip burna taria vardą, kurio nesupratau.

— Urielis.

Ranka po mano smakru suakmenėjo. Vyras pažvelgė man į veidą, tarsi skaitydamas tėvo knygą.

— Urielis?

— Taip, sere.

— Ar esi girdėjusi tokį vardą?

— Ne, sere.

— Ar žinai, kas yra Urielis?

Papurčiau galvą.

— Man tik pasirodė, kad toks to trečiojo vyro, kuris atėjo su jumis, vardas. Nebuvau girdėjusi tokio vardo, kol jo neištariau.

Jaunesnysis vyras pasisuko į mano tėvą.

— Sakydami, kad ji kvaila, turėjote galvoje, kad yra aiškiaregė?

— Ji šneka, kas ant seilės užeina, — spyrėsi tėvas. — Tik tiek. Ji gera mergaitė, kiekvieną jos gyvenimo dieną siunčiu ją į bažnyčią. Ji nenorėjo įžeisti, tik ima ir lepteli ką nors. Nevalingai. Ji kvailė, nieko daugiau.

— O kodėl rengiate ją kaip berniuką? — parūpo jam.

Tėvas patraukė pečiais.

— Ach, milordai, laikai neramūs. Man teko vežtis ją per Ispaniją, Prancūziją, per Nyderlandus vieną, be motinos. Jai tenka tvarkyti smulkius reikalus, dirbti mano pagalbininku. Man būtų lengviau, jeigu turėčiau berniuką. Kai ji taps suaugusia moterimi, manau, teks leisti jai rengtis moteriškai, tik nežinosiu, kaip su ja susitvarkyti. Su mergina prapulsiu. O su vaikinuku man viskas aišku, iš vaikino yra naudos.

— Ji turi aiškiaregės dovaną, — aiktelėjo vyresnysis. — Dieve Šlovingasis, ateinu ieškoti rankraščių, o randu mergaitę, kuri regi Urielį ir žino šventą jo vardą! — Jis atsigręžė į mano tėvą. — Ar ji bent kiek išmano apie šventus dalykus? Ar yra skaičiusi ką nors daugiau nei Biblija ir katekizmas? Ar skaito jūsų knygas?

— Gink Dieve, ne, — nuoširdžiai atsiliepė tėvas, meluodamas per akis. — Prisiekiu, milordai, auginu ją kaip gerą naivią merginą. Ji nieko neišmano, patikėkite manimi. Nieko.

Vyresnysis papurtė galvą.

— Prašau, — švelniai tarė jis man ir pasakė tėvui: — Nebijokite manęs. Galite manimi pasitikėti. Ši mergaitė aiškiaregė, taip?

— Ne, — drąsiai atšovė tėvas, išsigindamas dėl mano pačios saugumo. — Ji tėra kvailė ir mano gyvenimo našta. Daugiau rūpesčių nei naudos. Jeigu turėčiau giminių, kur nusiųsti, nusiųsčiau. Ji neverta jūsų dėmesio...

— Nurimkite, — švelniai tarė jaunesnysis. — Nenorėjome jūsų išgąsdinti. Šis ponas yra Džonas Di, mano mokytojas. Aš esu Robertas Dadlis. Galite mūsų nebijoti.

Išgirdęs jų vardus, mano tėvas dar labiau susirūpino, ir ne veltui. Dailusis jaunikaitis buvo didžiausio šalies vyro, lordo Džono Dadlio, paties Anglijos karaliaus protektoriaus, sūnus. Jeigu jiems patiks mano tėvo biblioteka, galbūt imsime tiekti knygas karaliui, išsilavinusiam karaliui, ir susikrausime turtus. Bet jeigu mūsų prekės jiems pasirodys maištingos, šventvagiškos ar eretiškos, keliančios per daug klausimų, prikimštos pernelyg naujų žinių, tada būsime įmesti į kalėjimą, ištremti arba nužudyti.

— Jūs labai malonus, sere. Gal man atgabenti savo knygas į rūmus? Čia skaityti per tamsu, nereikia žemintis tokioje prastoje krautuvėje...

Vyresnysis manęs nepaleido. Jis tebelaikė mane už smakro ir tyrinėjo veidą.

— Turiu Biblijos tyrinėjimų, — bėrė nesustodamas tėvas. — Netgi labai senų, lotynų ir graikų kalbomis, taip pat knygų kitomis kalbomis. Turiu Romos šventyklų piešinių su paaiškintomis proporcijomis, turiu kažkokios matematikos lentelės skaičiams kopiją, kurios negaliu suprasti, turiu anatomijos piešinių iš graikų...

Pagaliau vyras, vardu Džonas Di, mane paleido.

— Norėčiau apžiūrėti jūsų biblioteką.

Mačiau, kaip tėvas nenori leisti vyrui raustis po savo kolekcijos lentynas ir stalčius. Jis nuogąstavo, kad kai kurios knygos naujojo karaliaus gali būti uždraustos kaip erezija. Žinojau, kad knygos su slapta išmintimi graikų ir hebrajų kalbomis visuomet slepiamos už atitraukiamos knygų lentynos nugarėlės. Tačiau netgi tos, kurios išstatytos, tokiais nenuspėjamais laikais galėjo užtraukti bėdą.

— Atnešiu jums čia.

— Ne, aš pats užeisiu.

— Žinoma, milorde, — pasidavė tėvas. — Man bus didelė garbė.

Jis parodė kelią į kitą kambarėlį, ir Džonas Di nusekė įkandin.

Jaunesnysis, Robertas Dadlis, prisėdo ant vienos iš kėdžių ir susidomėjęs žvelgė į mane.

— Dvylikos metų?

— Taip, sere, — skubiai sumelavau, nors iš tiesų buvau beveik keturiolikos.

— Mergaitė, persirengusi berniuku.

— Taip, sere.

— Dėl santuokos jau sutarta?

— Negreitai, sere.

— Bet laukia sužadėtuvės?

— Taip, sere.

— Ir ką tėvas tau išrinko?

— Tekėsiu už pusbrolio iš motinos giminės, kai sulauksiu šešiolikos, — atsakiau. — Nepasakyčiau, kad labai noriu.

— Tu mergina, — nusišaipė jis. — Visos merginos sako, kad nenori.

Mečiau į jį žvilgsnį, kuris pernelyg aiškiai parodė mano pasipiktinimą.

— Oho! Ar įžeidžiau tave, panele Berniuk?

— Aš pažįstu save, sere, — tyliai pasakiau. — Ir nesu tokia mergina kaip kitos.

— Akivaizdu. Tai kas tavo galvoje, panele Berniuk?

— Aš netrokštu ištekėti.

— O kaip pelnysi duoną?

— Norėčiau turėti savo knygyną ir spausdinti knygas.

— Negi manai, kad mergina, netgi tokia daili su trumpomis kelnėmis, sugebės išsiversti be vyro?

— Aš įsitikinusi, — atsakiau, — našlė Vorting kitame skersgatvyje turi krautuvę.

— Našlė turėjo vyrą, kuris paliko jai turtą. Jai nereikėjo pačiai užsidirbti.

— Mergina gali užsidirbti, — atšoviau. — Ir, manau, sugebėtų vadovauti parduotuvei.

— O kam dar mergina gali vadovauti? — paerzino jis mane. — Laivui? Kariuomenei? Karalystei?

— Jūs dar pamatysite, kad moteris gali valdyti karalystę, pamatysite, kad gali valdyti geriau už bet ką pasaulyje, — atšoviau įsikarščiavusi ir tik tada pastebėjau jo veido išraišką. Užsidengiau delną ranka. — Aš nenorėjau to sakyti, — sumurmėjau. — Žinau, kad moteriai visuomet turi vadovauti tėvas arba vyras.

Jis žiūrėjo į mane, lyg norėtų išgirsti daugiau.

— Ar manai, panele Berniuk, jog aš dar sulauksiu, kai moteris valdys karalystę?

— Ispanijoje valdė, — išlemenau. — Kadaise. Karalienė Izabelė.

Jis linktelėjo sutikdamas, tarsi neleisdamas abiem nukrypti į pavojingą temą.

— Gerai. Ar rasi kelią į Vaitholo rūmus, panele Berniuk?

— Taip, sere.

— Tuomet, kai ponas Di išsirinks knygas, kurias norėtų peržiūrėti, atneši jas į mano kambarius. Gerai?

Linktelėjau.

— Kaip sekasi tėvo krautuvėlei? — pasidomėjo jis. — Daug knygų parduodate? Pirkėjų netrūksta?

— Nedaug, — atsakiau atsargiai, — bet tai tik pradžia.

— Vadinasi, tavo dovana nepadeda tėvo verslui?

Papurčiau galvą.

— Čia ne dovana. Kvailystė, ir tiek, kaip jis sako.

— Ar pranašauji? Matai, ko kiti negali regėti?

— Kartais.

— Ir ką pamatei, kai žiūrėjai į mane?

Jis kalbėjo pažeminęs balsą, tarsi norėtų, kad atsakyčiau pakuždomis. Pakėliau akis nuo jo batų, stiprių kojų, dailaus brangios medžiagos apsiausto iki minkštai krentančios baltutėlės apykaklės, jausmingos burnos, juodų akių sunkiais vokais. Jis šypsojosi man tarsi suprasdamas, kad mano žandai, ausys, net mano plaukai kaista tarsi kepinami karštos Ispanijos saulės.

— Kai pirmą kartą jus pamačiau, man jūs pasirodėte pažįstamas.

— Iš anksčiau? — paklausė jis.

— Iš ateities, — suvapėjau. — Pamaniau, kad pažinsiu jus ateityje.

— Tik ne būdama vaikinu! — Jis šyptelėjo iš gašlios savo minties. — Ir koks gi aš būsiu, kai pažinsi mane, panele Berniuk? Ar būsiu garsus? Ar valdysiu karalystę, kaip tu savo knygyną?

— Tikrai, manau, jūs aukštai iškilsite, — atsakiau užsikirsdama: nereikėtų sakyti nieko daugiau ar tikėtis, jog šis švelnus pasierzinimas leidžia juo pasikliauti.

— Ką manai apie mane? — lipšniai paklausė jis.

Iškvėpiau.

— Aš manau, kad kelsite problemų merginoms, kurios vaikšto ne su kelnėmis.

Robertas garsiai nusikvatojo tai išgirdęs.

— Meldžiu Dievo, kad ši pranašystė išsipildytų, — tarė jis. — Merginų aš nebijau, o štai jų tėvai kelia man siaubą.

Nusišypsojau pati to nenorėdama. Tas jo žvilgsnis juokiantis kėlė man norą juoktis kartu, pasakyti ką nors šmaikštaus ir brandaus, kad jis pažvelgtų į mane ir pamatytų ne vaiką, o jauną moterį.

— Ar kuri nors tavo pranašystė išsipildė? — staiga surimtėjo jis.

Pats klausimas buvo pavojingas šalyje, kuriai vis vaidenosi raganystės.

— Jokių galių aš neturiu, — atsakiau nieko nelaukusi.

— Bet kaip be galių matai ateitį? Kai kuriems iš mūsų kaip šventa dovana duota žinoti, kas laukia ateityje. Mano draugas, ponas Di, tiki, jog angelai veda žmoniją ir kartais perspėja dėl nuodėmių, kaip kad žvaigždės gali pasakyti žmogui, kokia lemtis jam skirta.

Bukai krestelėjau galvą, nenorėdama veltis į pavojingą šneką, nutarusi jam neatsakyti.

Jis atrodė susimąstęs.

— Moki šokti ar groti kokiu nors instrumentu? Galėtum išmokti vaidmenį ir padeklamuoti eiles per vaidinimą?

— Ne per geriausiai, — atsakiau apimta nevilties.

Mano nenoras jį prajuokino.

— Ką gi, pamatysim, panele Berniuk. Išsiaiškinsim, ką sugebi.

Aš berniokiškai linktelėjau ir pasistengiau daugiau neprasižioti.

Kitą dieną su knygų ryšuliu ir atsargiai susukto rankraščio ritiniu traukiau per miestą, pro Tempi Barą ir žalius Koven Gardeno laukus į Vaitholo rūmus. Gūžiausi merkiama šlapdribos, nepadėjo nė ant ausų užmaukšlinta kepurė. Nuo upės pūtė žvarbus, sakytum iš pačios Rusijos, vėjas, kuris nunešė mane iki pat rūmų vartų.

Anksčiau man neteko lankytis karaliaus rūmuose. Maniau, paliksiu knygas sargybiniams prie vartų, bet, kai parodžiau jiems lordo Roberto brūkštelėtą raštelį su Dadlių antspaudo lokiu ir lazda, jie nusilenkė man tarsi princo svečiui ir nurodė vienam vyrui mane palydėti.

Už vartų vėrėsi eilė atskirų rūmų pastatų su kiemais, didžiuliu obelų sodu, pilnu altanų ir suolelių. Sargybinis pravedė mane pro pirmąjį sodelį neleisdamas stabčioti ir spoksoti į nuostabiai apsirengusius lordus ir damas, kurie, paskendę kailiuose ir aksomuose, pievelėje žaidė kėgliais. Už paslaugiai sargybinių atvertų kitų durų, didelėje menėje pamačiau dar daugiau puikių dvariškių, o po tos menės buvo kita ir trečia. Vedlys vedė mane pro duris, kol pasiekėme ilgą galeriją, ir jos gale išvydau Robertą Dadlį. Man taip palengvėjo, kad radau jį, vienintelį visuose rūmuose pažįstamą žmogų, jog pabėgėjusi kelis žingsnius šūktelėjau: „Milorde!“

Sargybinis dvejojo, ar užkirsti man kelią prisiartinti, bet Robertas Dadlis mostu liepė jam pasitraukti.

— Panelė Berniukas! — sušuko, o jam pakilus, pamačiau, kas šalia jo. Tai buvo jaunasis karalius, karaliaus Edvardas, penkiolikos metų vaikinas dailiais mėlyno aksomo apdarais, tik jo veidelis buvo balzganas kaip skiestas pienas ir toks liesas, kokio nebuvau mačiusi.

Kritau ant kelių, spausdama tėvo knygas ir tuo pat metu bandydama nusitraukti nuo galvos kepurę, kai lordas Robertas tarstelėjo: „Štai ta mergaitė-berniukas. Nemanote, kad ji būtų puiki aktorė?”

Nepakėlusi galvos išgirdau skausmo nuplonintą karaliaus balselį: „Na jūs ir sugalvojate, Dadli. Kodėl ji turėtų vaidinti?“

— Jos balsas, — paaiškino Dadlis, — jos toks mielas balsas su pusiau ispanišku, pusiau londonietišku akcentu, kad galėčiau amžinai klausytis. Be to, ji laikosi kaip princesė elgetos drabužiais. Argi ji ne mielas vaikas?

Klūpojau nepakeldama galvos, kad jis nepastebėtų mano patenkintos šypsenos. Spaudžiau žodžius prie kaulėtos krūtinės: „princesė elgetos drabužiais”, „mielas balsas”, „mielas vaikas”.

Jaunasis karalius grąžino mane į realybę.

— Tai kokį vaidmenį ji vaidins? Berniuku apsimetusią merginą, vaidinančią merginą? Be to, Šventasis Raštas draudžia merginai rengtis vaikinu. — Jis užsikosėjo taip, kad ėmė tirtėti kaip lokio purtomas šuniukas.

Pakėlusi akis pamačiau, kaip Robertas kilsteli rankas, lyg norėdamas prilaikyti karalių. Edvardas atitraukė nosinę nuo burnos, ir aš spėjau pastebėti tamsią dėmę, tamsesnę už kraujo. Jis skubiai paslėpė skepetaitę.

— Tai ne nuodėmė, — nuramino jį Dadlis. — Ir ji ne nusidėjėlė. Mergina — šventoji kvailė. Ji matė Flyto gatve einantį angelą. Ar galite patikėti? Aš pats ten buvau.

Jaunasis karalius iškart sužiuro į mane nušvitusiu iš susidomėjimo veidu.

— Gali matyti angelus?

Aš likau klūpoti, tik nuleidau akis.

— Tėvas sako, kad aš kvaila, — pratariau. — Atleiskite, jūsų didenybe.

— Bet matei angelą Flyto gatvėje?

Linktelėjau nunarinusi akis. Negalėjau neigti savo dovanos.

— Taip, sere. Atleiskite. Aš suklydau. Nenorėjau įžeisti...

— O ką matai man? — pertraukė mane karalius.

Pakėliau galvą. Bet kas, netgi nematęs išdavikiškos dėmės ant nosinės ir drebančių lūpų, būtų pastebėjęs mirties šešėlį jo veide, vaškinėje odoje, patinusiose akyse, liesame kūnelyje. Norėjau pameluoti, bet žodžiai išsiveržė prieš mano valią.

— Matau atsiveriančius dangaus vartus.

Ir vėl Robertas Dadlis kilstelėjo ranką, lyg norėtų paliesti vaikinuką, bet paskui nuleido.

Jaunasis karalius nesupyko. Jis nusišypsojo.

— Šitas vaikas sako tiesą, kai visi kiti man meluoja, — tarė jis. — Jūs vis lakstote aplinkui ir vis bandote rasti naujų melų. O šitas... — Jam pritrūko oro. Nutilo ir nusišypsojo man.

— Jūsų didenybe, rojaus vartai buvo atverti jums nuo gimimo, — ėmė raminti Dadlis. — Nuo tada, kai ten nužengė jūsų motina. Mergaitė nenorėjo pasakyti nieko daugiau. — Jis piktai žvilgtelėjo į mane. — Juk taip?

Karalius parodė į mane.

— Lik rūmuose. Būsi mano juokdarė.

— Man reikia grįžti namo, pas tėvą, jūsų didenybe, — ištariau kaip mokėjau tyliau ir pagarbiau, nepaisydama pikto lordo Roberto žvilgsnio. — Šiandien atėjau tik perduoti lordui Robertui knygų.

— Būsi mano juokdarė ir vilkėsi mano livrėją, — pareiškė jaunuolis. — Robertai, dėkoju, kad radai ją man. Aš to nepamiršiu.

Tai buvo ženklas dingti. Robertas Dadlis nusilenkė, spragtelėjo man pirštais, apsisuko ant kulno ir išėjo iš kambario. Aš delsiau, norėdama paprieštarauti karaliui, bet neliko nieko kita, kaip tik nusilenkti jam ir išbėgti paskui Robertą Dadlį, kuris drožė per milžinišką priimamąjį, nerūpestingai prasibrovęs pro porą vyrų, ketinusių pasiteirauti apie karaliaus sveikatą. „Ne dabar”, — burbtelėjo jis.

Robertas braukė ilga galerija prie dvivėrių durų, sergimų sargybinių su ietimis, kurie mums prisiartinus jas atlapojo. Dadlis žengė pro pagarbą atiduodančius kareivius, o aš tekina nusivijau jį kaip koks skalikas, lipantis šeimininkui ant kulnų. Galiausiai pasiekėme dar vienas masyvias duris, kurias saugojo Dadlių livrėjomis pasipuošę sargybiniai, ir įėjome.

— Tėve, — tarė Robertas, priklaupdamas ant vieno kelio.

Erdvioje menėje prie židinio sėdėjo vyras ir žiūrėjo į liepsną. Atsigręžęs jis abejingai peržegnojo sūnų dviem pirštais. Aš taip pat priklaupiau ir nepakilau, net kai šalia manęs atsistojo Robertas Dadlis.

— Kaip šįryt karalius?

— Prasčiau, — atvirai tarė Robertas. — Smarkiai kosti tulžimi, neatgauna kvapo. Ilgai taip tęstis negali, tėve.

— Čia ta mergaitė?

— Čia knygiaus duktė, sakosi esanti dvylikos, duočiau daugiau, apsirengusi kaip berniokas, bet tikrai mergaitė. Ji turi aiškiaregystės dovaną, kaip sako Džonas Di. Nuvedžiau ją pas karalių, kaip liepėte, pasiūliau į juokdares. Ji pasakė Edvardui, kad mato priešais jį atsiveriančius dangaus vartus. Jam tai patiko. Ji bus jo juokdarė.

— Gerai, — tarė hercogas. — Ar paaiškinai jai būsimas pareigas?

— Atvedžiau tiesiai čia.

— Stokis, juokdare.

Aš pakilau ir pirmą kartą pažvelgiau į Roberto Dadlio tėvą, Nortumberlendo hercogą, žymiausią karalystės veikėją. Įsižiūrėjau: ilgas kaulėtas arkliškas veidas, juodos akys, plinkančią galvą slepia prabangi aksomo kepuraitė su stambia sidabrine sage, vaizduojančia jo herbą — lokį ir lazdą. Ispaniška barzdelė ir ūsai aplinkui putlias lūpas. Pažvelgiau į jo akis — jose visiškai nieko! Šio žmogaus veidas mokėjo slėpti mintis, netgi jo mintys mokėjo slėptis.

— Taigi? — kreipėsi jis į mane. — Ką matai savo didelėmis juodomis akimis, mano mažoji juokdare?

— Na, už jūsų jokių angelų aš nematau, — tarstelėjau. Sulaukiau linksmos hercogo šypsenos ir jo sūnaus Juoko.

— Nuostabu, — tarė hercogas. — Šaunu. — Ir pasisuko į mane. — Klausyk, juokdare... beje, kuo tu vardu?

— Hana Gryn, milorde.

— Klausyk, juokdare Hana, tu pasiprašei juokdare, ir karalius tave priėmė pagal mūsų įstatymus ir papročius. Ar žinai, ką tai reiškia?

Papurčiau galvą.

— Tu tampi jo nuosavybe — kaip šuo, kaip kareivis. Tavo, kaip šuns ar kareivio, darbas — būti savimi. Kalbėk, kas šauna galvon, elkis kaip tinkama. Tai jį pralinksmins. Tai pralinksmins mus ir atskleis mums Viešpaties valią, kas patinka karaliui. Kalbėsi tiesą šiame melagių dvare, būsi mūsų nekalta siela nuodėmingame pasaulyje. Supratai?

— Kaip man elgtis? — Jaučiausi visiškai sugluminta. — Ko jūs iš manęs norite?

— Būk savimi. Kalbėk, kaip liepia tavo dovana. Sakyk, ką nori. Šiuo metu karalius neturi šventojo kvailio, o jam patinka, kai rūmuose yra nekalta siela. Jis tau įsakė. Nuo šiol esi karaliaus juokdarė. Dvariškė. Gausi juokdario algą.

Laukiau.

— Supranti, juokdare?

— Taip. Bet nesutinku.

— Negali sutikti ar nesutikti. Buvai pasiūlyta juokdare, neturi jokio teisinio svorio, neturi balso. Tėvas perdavė tave lordui Robertui, o jis — karaliui. Dabar priklausai karaliui.

— O jeigu atsisakysiu? — Jaučiau, kad imu virpėti.

— Negali atsisakyti.

— Jeigu pabėgsiu?

— Būsi nubausta taip, kaip pageidaus karalius. Išperta kaip šunytis. Priklausei tėvui, dabar priklausai mums. O mes pasiūlėme tave juokdare karaliui. Jis tavo šeimininkas. Supratai?

— Tėtis nebūtų manęs pardavęs, — atkirtau. — Jis nebūtų manęs išleidęs.

— Jis negali mums pasipriešinti, — tyliai man už nugaros tarė Robertas. — Be to, pažadėjau jam, kad čia būsi saugesnė nei gatvėje. Daviau savo žodį, ir jis sutiko. Sudarėme sandėrį, kol užsakinėjome knygas, Hana. Viskas nuspręsta.

— Taigi, — tęsė hercogas. — Kitaip nei šuo ar juokdarys, turėsi atlikti dar vieną darbą.

Laukiau tylėdama.

— Būsi mūsų vasalas.

Išgirdusi tą nežinomą žodį, dirstelėjau į Robertą Dadlį.

— Tarnas iki gyvenimo galo, — paaiškino jis.

— Mūsų vasalas. Viską, ką išgirsi, viską, ką pamatyti, atėjusi papasakosi man. Viską, dėl ko meldžiasi karalius, kas jį pravirkdo, kas prajuokina, atėjusi praneši man arba Robertui. Tu esi mūsų akys ir ausys karaliaus pašonėje. Supratai?

— Milorde, man reikia namo, pas tėvą, — išlemenau apimta nevilties. — Negaliu būti nei karaliaus juokdarė, nei jūsų vasalas. Turiu darbų spaustuvėje.

Hercogas kilstelėjo antakį sūnaus pusėn. Robertas pasilenkė prie manęs ir vos girdimai tarė:

— Panele Berniuk, tėvas nesugeba tavimi pasirūpinti. Pasakė tai tau girdint, pameni?

— Taip, bet, milorde, jis tik norėjo pasakyti, kad pridarau jam rūpesčių...

— Panele Berniuk, man regis, tavo tėvas yra visai ne doras krikščionis iš geros krikščioniškos šeimos, o žydas. Manau, kad iš Ispanijos atvykote todėl, kad dėl žydo nuodėmės buvote ištremti, jei kaimynai ir gerieji Londono gyventojai išgirs, kad esate žydai, neilgai gyvensite savo namučiuose.

— Mes esame maranos, mūsų šeima jau daugelį metų atsivertusi, — sušnibždėjau. — Aš esu pakrikštyta, esu susižadėjusi su tėvo parinktu jaunuoliu, anglu krikščioniu...

— Toliau nesikapstyčiau, — įspėjo mane Robertas Dadlis. — Nuvesk mus pas tą jaunuolį, ir, įtariu, paaiškės, kad atvedei į žydų šeimą, gyvenančią Anglijos širdyje, o toliau — kur sakei? — Amsterdame? Paryžiuje?

Žiojausi neigti, bet iš siaubo nieko neišstenėjau.

— Užgintieji žydai, apsimetantys krikščionimis. Visi penktadienio vakare žiebiantys žvakę, vengiantys kiaulienos, gyvenantys su kilpa ant kaklo.

— Sere!

— Visi jie padėjo atkakti čia, taip? Visi žydai, praktikuojantys uždraustą savo tikėjimą slapčia, padeda vieni kitiems. Ištisas slaptas tinklas, kaip teigia nuogąstaujantys krikščioniai.

— Milorde!

— Ar tikrai nori tapti rodykle, kuri šiam karštam krikščioniui karaliui parodys visus gentainius? Ar nesupranti, kad reformuota Bažnyčia gali sukrauti tokį pat aukštą laužą kaip katalikų? Ar nori užkelti ant jo savo giminę? Visus jos draugus? Ar teko kada uosti svylančio žmogaus kūno kvapą?

Aš visa tirtėjau iš siaubo, perdžiūvusia burna neįstengdama kalbėti. Žiūrėjau į jį juodomis iš siaubo akimis, ir jis matė iš baimės išrasojusią mano kaktą.

— As žinau, tu žinai. Tėvas nesugebės tavęs apsaugoti. O aš galiu. Pakankamai. Daugiau nieko nesakysiu.

Jis nutilo. Norėjau jam atsakyti, bet tik bejėgiškai sukrankiau. Robertas Dadlis pasitenkino, matydamas mane sukausčiusią baimę.

— Ką gi, tau pasisekė, tavo aiškiaregystės dovana užtikrino tau saugiausią ir aukščiausią vietą, apie kokią net nesvajojai. Gerai tarnauk karaliui, tarnauk mūsų šeimai, ir tavo tėvas bus saugus. Nuvilk mus, ir mėtysime jį tol, kol akys užvirs, o tave ištekinsime už raudonveidžio liuterono kiauliaganio. Gali rinktis.

Po kelių akimirkų Nortumberlando hercogas mostelėjo man išeiti. Jis net nesuteikė galimybės pasirinkti. Jam nereikėjo aiškiaregystės dovanos, kad suprastų, ką aš pasirinksiu.

— Tai tu gyvensi rūmuose? — pasitikslino tėvas.

Mes pietavome, valgėme nedidelį pyragą, pirktą kepyklėlėje gatvės gale. Neįprasto skonio angliška tešla strigo galugerkly, tėvas sunkiai rijo padažą, pagardintą bekono griežinėliais.

— Miegosiu su tarnaitėmis, — niūriai atsiliepiau. — Vilkėsiu karaliaus pažo livrėją. Visur jį lydėsiu.

— Nieko geriau nebūčiau tau radęs, — nenatūraliai linksmai pasakė tėvas. — Mums nepavyks sukrapštyti pinigų namo nuomai už kitą ketvirtį, nebent lordas Robertas užsakytų daugiau knygų.

— Galiu atsiųsti jums savo algą, — pasiūliau. — Man mokės.

Tėvas paglostė man ranką.

— Tu gera mergaitė, — pasakė. — Niekuomet to nepamiršk. Nepamiršk motinos, nepamiršk, kad esi Izraelio dukra.

Linktelėjau nieko nesakydama. Mačiau, kaip jis įsikiša suteršto padažo šaukštą į burną ir nuryja.

— Rytoj turiu vykti į rūmus, — sušnibždėjau, — pradedu dirbti nedelsdama. Tėve...

— Kiekvieną vakarą aplankysiu tave prie vartų, — pažadėjo jis. — Jeigu būsi nelaiminga arba su tavimi blogai elgsis, mes pabėgsime. Galime grįžti į Amsterdamą, galime keliauti į Turkiją. Rasim sau vietą, ąuerida. Neprarask drąsos, dukrele. Mes esame išrinktieji.

— Kaip man laikytis pasninko? — staiga susisielojau. — Jie vers mane dirbti per šabą. Kaip man kalbėti maldas? Jie reikalaus valgyti kiaulieną!

Jis pažvelgė man į akis ir nunarino galvą.

— Aš laikysiuos įstatymo už tave, — tarė jis. — Dievas yra geras. Jis supranta. Prisimeni, ką sakė vokietis mokytojas? Kad Dievas verčiau leis mums sulaužyti įstatymą, negu netekti gyvybės. Aš pasimelsiu už tave, Hana. Dievas matys tave ir girdės tavo maldą, net jeigu klūposi ant kelių krikščioniškoje šventykloje.

— Tėve, Robertas Dadlis žino, kas mes tokie. Jis žino, kodėl pabėgome iš Ispanijos. Jis žino, kas mes.

— Jis man nieko tiesiai nesakė.

— Jis man grasino. Jis žino, kad esame žydai, ir pažadėjo saugoti mūsų paslaptį, kol jam paklusiu. Jis man grasino.

— Dukrele, mums niekur nėra saugu. Tu bent jau būsi jo globojama. Jis prisiekė man, kad jo globoje liksi saugi. Niekas netardys Dadlio tarnaitės. Niekas nekamantinės paties karaliaus juokdarės.

— Tėve, kaip galėjote mane išleisti? Kodėl sutikote, kad mane iš jūsų atimtų?

— Hana, kaip aš galėjau jiems sukliudyti?

Kalkėmis balintame kambarėlyje rūmų pakraigėje aš pasisukau krūvelę naujų savo drabužių ir perskaičiau ūkvedžio paliktą sąrašą:

Geltona pažo livrėja 1

Tamsiai raudonos kelnės 1

Tamsiai žalios kelnės 1

Ilgas apsiaustas 1

Lininiai baltiniai 2

Dvi poros rankovių 1 raudona, 1 žalia

Juoda skrybėlė 1

Juodas jojimo apsiaustas 1

Bateliai šokiams pora

Jojimo batai pora

Batai pasivaikščioti pora

— Dievaži, atrodysiu tikra juokdarė.

Tą vakarą prie šalutinių vartų, iškišusi pro duris galvą, pusbalsiu išdėsčiau dienos ataskaitą tėvui.

— Rūmuose jau yra du juokdariai: nykštukas, vardu Tomasina, ir toks Vilis Somersas. Jis elgėsi su manimi maloniai, parodė man vietą šalia jo. Jis šmaikštus, visus prajuokina.

— O ką tu darai?

— Kol kas nieko. Nesugalvojau, ką galėčiau pasakyti.

Mano tėvas apsidairė. Tamsiame sode lyg įspėdamas suūkė apuokas.

— Negi nieko negali sugalvoti? Ar jie nenori, kad išsigalvotum?

— Tėve, aš negaliu prisiversti regėti ateitį, negaliu valdyti tos dovanos. Tiesiog tai nutinka arba ne.

— Mateisi su lordu Robertu?

— Jis man mirktelėjo.

Atsišliejau į šaltą akmenį ir pasitaisiau naująjį šiltą apsiaustą ant pečių.

— O karalius?

— Net per pietus jo nebuvo. Serga. Nusiuntė maisto jam į kambarius. Pietus pateikė prašmatnius, tarsi už stalo sėdėtų pats karalius, o jam į kambarius nusiuntė mažą lėkštutę. Hercogas užėmė jo vietą stalo gale, tik nesėdo į sostą.

— Ar hercogas tau palankus?

— Nemanau, kad jis mane iš viso pastebi.

— Jis pamiršo tave?

— Ach, jam nebūtina dairytis, kad matytų, kas yra ir ką veikia. Manęs jis nepamiršo. Toks žmogus nieko nepamiršta.

Hercogas nutarė, kad per Grabnyčias vyks vaidinimas, ir davė įsakymą kaip pats karalius, todėl mums visiems reikėjo persirengti specialiais drabužiais ir išmokti žodžius. Vilis Somersas, karaliaus juokdarys, atsidūręs dvare prieš dvidešimt metų, kai buvo tokio paties amžiaus, kaip aš, turėjo pasakyti įžangą ir padeklamuoti, karaliaus choras padainuosiąs, aš padeklamuosianti eilėraštį, sukurtą specialiai tai progai. Vilkėsiu specialiai man pasiūta nauja geltonos spalvos, juokdario, livrėja. Anoji, pažo išaugta, veržė man per krūtinę. Buvau tokia keista belytė žmogysta — mergaitė, virstanti moterimi. Vieną dieną esant tam tikram apšvietimui veidrodyje pamačiau nepažįstamą gražuolę. Kitą dieną atrodžiau sau pilka kaip skalūnas.

Ceremonmeisteris įteikė man trumpą kardą ir įsakė mums su Viliu paruošti kautynių numerį, kuris bus įtrauktas į vaidinimą.

Pirmą kartą repetuoti susitikome viename iš didžiosios menės prieškambarių. Jaučiausi nerangi ir nedegiau noru išmokti kautis kardu kaip berniūkštis, nenorėjau tapti pajuokos objektu ir leistis viešai išperiama. Joks kitas dvariškis manęs nebūtų įtikinęs to daryti, bet Vilis Somersas žiūrėjo į šią pamoką kaip mokytojas, pasamdytas patobulinti mano graikų kalbos žinių. Elgėsi taip, tarsi man tas įgūdis būtų reikalingas, ir stengėsi, kad išmokčiau gerai.

Pradėjome nuo laikysenos. Uždėjęs rankas ant mano pečių, švelniai nuleido juos žemyn, tada pakėlė smakrą.

— Laikyk galvą kaip princesė, — liepė jis. — Esi mačiusi ledi Mariją sukumpusią? Matei, kad ledi Elžbieta eitų nukorusi galvą? Ne. Jos eina tarsi būtų jau gimusios princesėmis, elegantiškai tarsi ožkų porelė.

— Ožkų? — perklausiau, stengdamasi pakelti galvą, bet nenuleisdama pečių.

Vilis Somersas išsišiepė, paaiškindamas savo pokštą:

— Vieną minutę aukštyn, kitą — žemyn. Tai įpėdinė, tai pavainikė. Į kalniuką, nuo kalniuko. Princesės kaip ožkos, vienas ir tas pat. Tu turi laikytis kaip princesė, o šokti — kaip ožka.

— Aš mačiau ledi Elžbietą, — prasižiojau.

— Tikrai?

— Kartą, kai buvau maža mergaitė. Tėvas atsivežė mane į Londoną pasisvečiuoti, ir man teko nunešti kelias knygas admirolui lordui Seimurui.

Vilis švelniai spustelėjo man petį.

— Mažiau kalbėsi, ramiau gyvensi, — tyliai patarė jis. O tada pliaukštelėjęs sau per kaktą nusišypsojo. — Jergutėliau, patariu moteriai prilaikyti liežuvį! Na, ir kvailys gi aš!

Pamoka tęsėsi. Jis parodė man fechtuotojo pozą, kaip reikia slysti į priekį, nenukeliant priekyje esančios kojos nuo žemės, kad nesusverdėčiau ir nenuvirsčiau, pamokė, kaip įsispęsti kita ranka į šoną dėl pusiausvyros, kaip laikytis už kardo ir kaip sėkmingai nuo jo išsisukti. Vėliau mokėmės klaidinančių manevrų ir įtūpstų.

Po kurio laiko Vilis įsakė durti jam kardu. Sutrikau.

— O jeigu jus sužeisiu?

— Tada įvarysi man pašiną, ne daugiau, — pabrėžė jis. — Kardas juk medinis, Hana.

— Tada pasiruoškite, — burbtelėjau nervingai ir puoliau.

Kaip aš nustebau, kai Vilis pasitraukė į šoną ir atsidūrė prie pat manęs, prikišęs savo medinį ginklą man prie gerklės.

— Tu negyva, — tarė jis. — Nekokia tu aiškiaregė, pasirodo. Sukikenau.

— Man nesiseka, — pripažinau. — Pamėginkite dar kartą.

Šį kartą puoliau gerokai energingiau ir kliudžiau apsiausto kraštelį, kai jis metėsi į šoną.

— Puiku, — gaudydamas kvapą tarė mano mokytojas. — Mėgink dar kartą.

Kartojome tol, kol man pavyko padaryti įtikinamą smūgį. Vėliau jis ėmė puldinėti mane ir mokė, kaip išsilenkti į vieną ar kitą pusę. O galiausiai, ištiesęs ant grindų storą kilimą, parodė, kaip atlikti kūliavirstį.

— Juokinga, — pareiškė jis, sukryžiavęs kojas tarsi prisėdęs paskaityti vaikas.

— Nepasakyčiau, — atsiliepiau.

— A, tu juk šventoji kvailė, o ne pokštininke, — atsakė jis. — Tu nesupranti, kas juokinga.

— Suprantu, — atšoviau užsigavusi. — Tik kad jūs nejuokingas. — Jau bemaž dvi dešimtis metų esu juokingiausias vyras Anglijoje, — atkirto jis. — Atvykau į rūmus, kai Henrikas mylėjo Aną Bolein, kartą net aptalžė man ausis, kad pasišaipiau iš jos. Bet vėliau atėjo ir jos eilė. Buvau didžiausias pokštininkas Anglijoje, kol dar nebuvai gimusi.

— O, tai kiek jums metų? — paklausiau, įsižiūrėdama jam į veidą. Juoko raukšlės buvo giliai įsirėžusios abipus lūpų, o akių kampučiuose — varno kojelės. Bet Vilis atrodė lankstus ir išstypęs it berniokas.

— Tokio amžiaus kaip mano liežuvis ir šiek tiek vyresnis už savo dantis, — atsakė.

— Ne, iš tikrųjų.

— Man trisdešimt treji. Ką, gal nori už manęs ištekėti?

— Anaiptol. Dėkui.

— Būtum šmaikščiausio pasaulyje juokdario žmona.

— Jau geriau už kvailio netekėti.

— O tai neišvengiama. Išmintingi vyrai lieka senberniais.

— Na, manęs neprajuokinate, — ėmiau provokuoti.

— Ech, juk tu mergaitė. Moterys neturi humoro jausmo.

— Aš turiu, — paprieštaravau.

— Gerai žinoma, kad moterys, nebūdamos Dievo atvaizdu, nepajėgia suvokti, kas yra juokinga, o kas ne.

— Aš galiu, galiu!

— Žinoma, kad ne! — pergalingai baigė Vilis. — Kam tada jos tekėtų už vyrų? Ar esi mačiusi vyrą, geidžiantį moters?

Papurčiau galvą. Vilis įsikišo medinį kardą tarp kojų ir ėmė puldinėti po kambarį.

— Jis nemąsto, nekalba, nekontroliuoja savo minčių ir norų, laksto visur įkandin savo gaiduko kaip pėdsaką užuodęs šuva ir tik staugti sugeba. Uuu-uuu-uuu!

Garsiai kvatojausi, kai Vilis lakstė po kambarį, atsilošęs, tarsi norėtų sutramdyti savo medinį kardą, atsverti jį savo kūnu. Paskui jis nurimo ir šyptelėjo man.

— Akivaizdu, kad moterys nepasižymi šmaikštumu, — tarė jis. — Kam šmaikščiai moteriai vyras?

— Na, man jo nereikia, — atsakiau.

— Telaimina tave Dievas ir saugo nekaltą, mergaite-berniuk. Bet kaip tu ištekėsi, jeigu neturėsi vyro?

— Man to nereikia.

— Tada tu tikra juokdarė. Nes kaip pragyvensi be vyro?

— Pasirūpinsiu tuo pati.

— Vadinasi, tikrai esi juokdarė, nes vienintelis tavo pragyvenimo būdas — tai būti kvaile. Taigi esi triguba kvailė. Pirma, kad nenori vyro, antra, kad gyveni be jo, trečia, kad pragyveni iš kvailiojimo. Aš esu bent jau paprastas kvailys, o tu — triguba.

— Visai ne! — atšoviau, įsitraukusi į jo žaidimą. — Nes jūs juokdarys jau daug metų, kvailiojate dviem karalių kartoms, o aš juokdarė dar tik kelias savaites.

Nusijuokęs iš mano žodžių, Vilis pliaukštelėjo man per petį.

— Pasisaugok, mergaite-berniuk, nes iš šventosios kvailės virsi šmaikščia juokdare, o patikėk manimi — strakalioti ir pokštauti kiekvieną dieną yra kur kas sunkiau nei kartą per mėnesį kuo nors nustebinti.

Nusijuokiau, kad mano darbas — kartą per mėnesį ištarti keistus žodžius.

— Stokis ir pirmyn! — Vilis Somersas pastatė mane ant kojų. — Reikia sugalvoti būdą, kuriuo žavingai mane nužudysi per Grabnyčią.

Mes spėjome išmokti savo šokį su kardais, ir jis atrodė juokingai. Bent jau paskutines dvi treniruotes mes baigėme juoko priepuoliais, kai apsirikę kaukšteldavome galvomis arba abu vienu metu „nualpę“ virsdavome kūlvirsčiais. Tačiau vieną dieną ceremonmeisteris įkišo galvą į kambarį ir pasakė: „Jūsų nereikės. Karalius nenori vaidinimo.”

Atsigręžiau su žaisliniu kardu.

— Bet mes pasiruošę!

— Jis serga, — gaižiai atsiliepė dvariškis.

— Ar ledi Marija vis tiek atvyks į rūmus? — paklausė Vilis, vilkdamasis savo liemenę, kad neperpūstų pro praviras duris traukiantis skersvėjis.

— Taip šnekama, — patvirtino ceremonmeisteris. — Šįkart jai bus skirti geresni kambariai ir gardesnį mėsos kąsneliai, tiesa, Vili?

Jis uždarė duris, neleidęs Viliui atsakyti, todėl atsigręžusi į jį paklausiau: „Apie ką jis kalba?”

Vilio veidas paniuro.

— Tai reiškia, jog tie dvariškiai, kurie laukia įpėdinės ir nusigręžia nuo karaliaus, padarys ėjimą.

— Kodėl?

— Todėl, kad musės skuba prie šilčiausios mėšlo krūvos. Piept, piept, bzzz.

— Vili? Ką jūs kalbate?

— Ach, vaike. Ledi Marija yra įpėdinė. Jeigu neteksime karaliaus — telaimina vargšelį Dievas — ji taps karaliene.

— Bet ji — ereti...

— Katalikų tikėjimo, — ramiai pataisė Vilis.

— O karaliaus Edvardas...

— Jam plyšta širdis, kad turi palikti karalystę katalikei, bet nieko pakeisti jis negali. Taip patvarkė karalius Henrikas. Dievaži, jis tikriausiai vartosi karste, kad šitaip viskas pasisuko. Mat tikėjo, kad karalius Edvardas užaugs į stiprų ir linksmą vyrą, susilauks pustuzinio šaunių berniukų. Tai verčia pamąstyti, tiesa? Ar Anglijoje kada nors bus ramu? Du jauni, smarkūs karaliai: Henriko tėvas ir pats Henrikas, gražūs kaip saulė, abu gašlūs nelyginant žvirbliai, o palieka po savęs tik geibų kaip mergelė vyruką ir senmergę!

Kai jis pažvelgė į mane, pamačiau, kad stengiasi pavalyti sudrėkusias akis.

— Tau tai nieko nereiškia, — šiurkščiai metė jis. — Ką tik iš Ispanijos, prakeikta juodaakė mergiotė. Jeigu būtum anglė, dabar jau būtum susirūpinusi. Aišku, jei būtum vyras, nuovokus vyras, o ne mergiotė ir dar kvailė.

Jis atplėšė duris ir ilgomis kojomis išžirgliojo į menę, linktelėjęs maloniai su juo pasisveikinusiems kareiviams.

— O kaip mes? — šnipštelėjau jam, tursendama pridurmui. — Jeigu karalius mirs, sostas atiteks jo seseriai?

Vilis kreivai šyptelėjo.

— Tuomet būsime karalienės Marijos juokdariai, — atsakė paprastai. — Jeigu man pavyks ją prajuokinti, tai bus naujiena.

Tą vakarą tėvas prie vartų atėjo su kažkokiu nepažįstamu berniokiškai droviai besišypsančiu juodaakiu jaunuoliu, tamsios vilnos kepuraite pridengusiu juodas, kone ant apykaklės krentančias garbanas. Ne iš karto pažinau jį, Danielį Karpenterį, savo sužadėtinį. Mačiau jį vos antrą kartą, todėl sutrikau, kad nepažinau iš karto, o tada išvis susigėdau, kad jis pamatys mane skaisčiai geltona, šventojo kvailio, livrėja. Smarkiau susisiaučiau apsiaustu, kad paslėpčiau nuo jo kelnes iki kelių, ir nerangiai jam nusilenkiau.

Danielis buvo jaunas, dvidešimties metų vyras, mokėsi gydytojo amato kaip ir jo tėvas, miręs vos pernai. Jo giminė persikraustė iš Portugalijos į Angliją prieš aštuoniasdešimt metų kaip ir d’Izraelio šeima. Pasikeitė pavardę į anglams įprasčiausią, kokią pavyko rasti: savo išsilavinimą ir kilmę paslėpė po darbininko vardu.^[2] Jiems netrūko žydams būdingos ironijos, kad pasirinktų paties garsiausio žydo — Jėzaus — amato pavadinimą. Man buvo tekę kartą šnekėtis su Danielių, kai jiedu su motina priėmė mus Anglijoje su duona ir vynu, bet apie jį nežinojau praktiškai nieko.

Dėl santuokos jis galėjo rinktis ne ką daugiau už mane, ir aš nežinojau, ar jis pasipiktinęs kaip aš, ar dar labiau. Danielį man parinko todėl, kad buvome šeštos eilės, dukart gyvenamą vietą pakeitę pusbroliai ir amžiaus skirtumas tarp mūsų nesiekė dešimties metų. Daugiau sąlygų niekas nekėlė, o galėjo nutikti ir blogiau. Anglijoje nebuvo tiek pusbrolių, dėdžių ir sūnėnų, kad žydė mergina galėtų rinktis, su kuo norėtų tuoktis. Padorių žydų šeimų Londone buvo ne daugiau kaip dvi dešimtys, dar pusė tiek išsimėčiusios gyveno kituose Anglijos miestuose. Kadangi turėjome tuoktis su savais, pasirinkimo nebuvo. Danielis galėjo būti penkiasdešimties metų, pusiau aklas, netgi pusiau miręs, tačiau vis vien būčiau už jo ištekinta ir suguldyta iki šešioliktojo savo gimtadienio. Svarbiau už viską pasaulyje, svarbiau už turtą ar suderinamumą buvo tai, kad mus surišo slaptai. Jis žinojo, kad mano motina gyva sudeginta kaip eretike už tai, kad laikėsi žydiškų apeigų. Aš žinojau, kad po madingomis angliškomis kelnėmis Danielis yra apipjaustytas žydas. Ar širdyje jis palinko į prisikėlusį Jėzų ir tikėjo pamokslų žodžiais, kuriuos girdėjo vietos bažnytėlėje kasdien, o sekmadieniais — dukart, sužinosiu vėliau, kai mudu ilgainiui vienas kitą pažinsime. Ką tikrai žinojome vienas apie kitą, tai kad mūsų naujasis — krikščioniškas — tikėjimas yra naujas, o tautybė — labai sena, kad daugiau kaip tris šimtus metų esame Europos nekenčiami ir kad žydams ligi šiol draudžiama kelti koją į daugumą krikščioniškų valstybių, tarp jų ir į šią Angliją, kurią vadinsime savo namais.

— Danielis prašė susitikti su tavimi vienas, — varžydamasis tarė tėvas ir paėjo į šoną, kad negirdėtų pokalbio.

— Girdėjau, kad pasiprašei į juokdares, — tarė Danielis. Pažvelgusi pastebėjau, kaip jis pamažu rausta, kol iškaito net ausys. Jis buvo jauno veido, švelnios tarsi mergaitės odos, tik ant viršutinės lūpos buvo tamsių ūsų pūkelis, tokios pat spalvos kaip šilkiniai antakiai virš gilių juodų akių. Iš pirmo žvilgsnio jis labiau priminė ne žydą, o portugalą, tik akys sunkiais vokais galėjo išduoti jį atidžiam stebėtojui.

Žvilgsniu nusileidau jo veidu iki plačių pečių, siauro liemens, ilgų kojų. Dailus jaunuolis.

— Taip, — leptelėjau. — Tarnauju rūmuose.

— Kai sulauksi šešiolikos, turėsi palikti rūmus ir grįžti namo, — tarė jis.

Pakėlusi antakius paklausiau to jauno nepažįstamojo:

— Kieno įsakymu?

— Mano.

Leidau sau šaltai patylėti.

— Vargu ar gali man įsakinėti.

— Kai būsiu tavo vyras...

— Tuomet taip.

— Aš esu tavo sužadėtinis. Tu man pažadėta. Turiu šiokių tokių teisių.

Nutaisiau gudrų veidą.

— Man įsakinėja karalius. Man įsakinėja Nortumberlando hercogas, jo sūnus, Robertas Dadlis, man įsakinėja mano tėvas. Gali ir tu prisijungti. Kas antram Londono vyrui atrodo, kad gali man įsakinėti.

Jis nevalingai prajuko, ir veidas iškart padaužiškai nušvito. Jis stuktelėjo man į petį kaip kiemo bičiuliui. Aš taip pat jam šypsojausi.

— Och, vargšė mergaitė, — tarė jis. — Vargšė užguita mergaitė.

Papurčiau galvą.

— Tikra juokdarė.

— Ar tau nesinori pabėgti nuo visų tų įsakinėjančių vyrų?

Patraukiau pečiais.

— Jau geriau gyvensiu čia nei būsiu našta tėvui.

— Gali apsigyventi pas mane.

— Tada būsiu našta tau.

— Kai baigsiu praktiką ir tapsiu gydytoju, pasirūpinsiu mūsų namais.

— Kada gi tai bus? — paklausiau mergiškai žiauriai. Ir vėl pamačiau, kaip sukyla raudonis.

— Po dvejų metų, — užsikirsdamas atsakė. — Aš pajėgsiu išlaikyti žmoną, kai būsi pasirengusi ištekėti.

— Tada ir ateik, — atsakiau negailestingai. — Tada ir pasirodyk su savo įsakymais, jeigu tebebusiu čia.

— Bet kol kas mes vis tiek sužadėtiniai, — užsispyrė jis.

Bandžiau perskaityti jo veidą.

— Kaip ir anksčiau. Senutės viską sutvarkė jei ne mūsų, tai savo pasitenkinimui. Tikėjaisi daugiau?

— Aš norėčiau žinoti savo padėtį, — neatlyžo jis. — Laukiau, kol jūs su tėvu atkaksite iš Paryžiaus, vėliau — iš Amsterdamo. Daug mėnesių niekas nežinojo, gyvi jūs ar mirę. Kai pagaliau pasiekėte Angliją, pamaniau, kad džiaugsiesi... džiaugsiesi... namais. O tada išgirdau, kad susiradote su tėvu kambarius, neateisite gyventi pas mus su mama, kad nenusivilkai berniukiškų drabužių. Dar vėliau išgirstu, kad dirbi pas tėvą kaip sūnus, o dabar — kad saugius jo namus išmainei į rūmus.

Ne aiškiaregystės dovana padėjo man viską suprasti, o aštri bręstančios moters intuicija.

— Manei, kad pulsiu pas tave? — sukranksėjau. — Tikėjaisi tapti mano gelbėtoju, manei, kad būsiu išsigandusi mergelė, ieškanti vyriškos globos, ir pulsiu tau ant kaklo!

Staiga patamsėjęs jo veidas ir galvos krestelėjimas išdavė, jog pataikiau kaip pirštu į akį.

— Taigi žinok, busimasis daktare, man teko matyti tokių dalykų ir keliauti po tokias šalis, kad tu net įsivaizduoti negali. Patyriau baimę, buvau pavojuje, tačiau nė akimirką nešmėkštelėjo mintis atsiduoti vyrui už pagalbą.

— Tu nesi... — Jis nerado žodžių iš pasipiktinimo. — Tu visai... nedrovi.

— Ir ačiū Dievui.

— Ir ne... paklusni mergina.

— Dėkoju už tai motinai.

— Tu ne... — Jis įsikarščiavo. — Tu nebūsi pirmas mano pasirinkimas!

Tai privertė mane užsičiaupti, ir mes abu žiūrėjome vienas į kitą nustėrę, kad taip greitai sugebėjome vienas kitą sutrikdyti.

— Ar nori kitos merginos? — paklausiau truputį sukrėsta.

— Aš nepažįstu kitos merginos, — gudriai atsakė jis. — Bet man nereikia tokios, kuri manęs negeidžia.

— Ne tai, kad tu man nepatinki, — atsakiau. — Aš dėl pačios santuokos. Jeigu galėčiau, iš viso nesituokčiau. Kas tai, jeigu ne vergija moterims, tikintis saugumo iš vyrų, kurie negali jų apginti?

Tėvas smalsiai dirstelėjo į mudu ir pastebėjo, kad spoksome vienas į kitą apstulbę ir tylūs. Tada Danielis nusuko akis ir pasitraukė per porą žingsnių į šalį, o aš atsišliejau į šaltą durų staktos šulą ir svarsčiau, ar jis nenudroš į nakties tamsą daugiau neatsigręždamas. Spėliojau, kaip pasipiktins mano tėvas, išgirdęs, kad per atžarumą praradau puikią partiją, ir nerimavau, ar neteks mums palikti Anglijos, jeigu Danielis su šeima pasijus įžeisti atvykėlių. Mes vienos giminės ir privalome padėti saviškiams, bet slapti Anglijos žydai yra toks ankštas pasaulėlis, kad jiems nusprendus mus pašalinti, neturėsime kur kreiptis ir būsime priversti vėl iškeliauti.

Danielis susitvardė ir grįžo pas mane.

— Negerai elgiesi, kad erzini mane, Hana Gryn, — tarė jis drebančiu iš jaudulio balsu. — Kad ir kas būtų, mes esame pažadėti vienas kitam. Tu laikai mano gyvenimą savo rankose, aš laikau tavąjį. Mums nereikėtų ginčytis. Pasaulis mums per daug pavojingas. Turime glaustis vienas prie kito, kad būtume saugūs.

— Niekada nebus saugu, — šaltai atrėmiau. — Per ilgai gyveni šioje tylioje šalyje, jeigu manai, kad tokie, kaip mes, kada nors būsime saugūs.

— Mes galime čia susikurti sau namus, — nuoširdžiai patikino vaikinas. — Mes galime susituokti ir susilaukti vaikų, kurie bus anglai. Jie pažins tik šį gyvenimą, mes galėsime nepasakoti jiems apie tavo motiną, apie jos tikėjimą. Nei apie savo pačių.

— O, tu jiems papasakosi, — išpranašavau. — Dabar taip sakai, bet, kai susilauksi vaiko, negalėsi tam atsispirti. Ir visuomet sugalvosi, kaip uždegti žvakę penktadienio vakare ir nedirbti per šabą. Tuomet jau būsi daktaras ir slapčia apipjaustysi berniukus, mokysi juos maldų. Liepsi man mokyti mergaites iškepti neraugintos tešlos duoną, nemaišyti pieno su mėsa ir nuleisti jautukui kraują. Vos tik susilauksi savo vaikų, užsigeisi juos mokyti. Ir tradicija tęsis — tarsi kokia liga, kurią perduodame vienas kitam.

— Tai ne liga, — aistringai sukuždėjo Danielis. Netgi ginčo įkarštyje niekas nebūtų privertęs mūsų pakelti balso. Mes visuomet jautėme sodo šešėlius, numanėme, kad kas nors gali klausytis. — Vadinti tai liga — įžeidimas. Tai mūsų dovana: mes buvome išrinkti saugoti tikėjimą.

Būčiau ginčijusis, kad tik jam paprieštaraučiau, tačiau taip būčiau žeminusi savo motiną ir jos tikėjimą.

— Taip, — tariau, pasiduodama tiesai. — Tai ne liga, bet žudo mus tarsi apsikrėtusius. Dėl jos mirė mano senelė ir teta, ji nusinešė mano mamos gyvybę. Ir tu siūlai man šitai. Gyventi baimėje visą gyvenimą ne tiek kaip išrinktiesiems, kiek prakeiktiesiems.

— Jeigu nenori tekėti už manęs, gali pasirinkti krikščionį ir apsimesti, kad nieko nežinai, — pastebėjo jis. — Niekas iš mūsų tavęs neišduos. Aš paleisiu tave. Gali išsiginti tikėjimo, dėl kurio mirė tavo mama ir senelė. Tik ištark žodį, ir aš pranešiu tavo tėvui, kad noriu būti atleistas nuo įžadų.

Dvejojau. Kad ir kaip gyriausi savo drąsa, aš nedrįsau pasakyti tėvui, jog norėčiau sugriauti jo planus. Nedrįsau pasakyti senolėms, kurios mus supiršo, galvodamos apie mano saugumą ir Danielio ateitį, kad viso šito nenoriu. Troškau būti laisva, bet nenorėjau būti atstumta.

— Aš nežinau, — griebiausi mergaitiško pasiteisinimo. — Nesu pasirengusi pasakyti... dar nežinau.

— Tada klausyk tų, kurie žino, — atrėmė jis. Jautėsi mane pažabojęs. — Klausyk, tu negali kovoti su visais, — patarė, — turi pasirinkti, kam priklausai, ir likti ten.

— Man tai per didelė kaina, — sušnibždėjau. — Tau toks gyvenimas yra geras, namai sukasi aplinkui tave, gimsta vaikai, o pats sėdi stalo gale ir pradedi maldą. Man tai reiškia prarasti viską, kuo galiu būti ir ką galiu nuveikti, ir tapti tik tavo pagalbininke ir tarnaite.

— Tokia ne žydės, o merginos dalia, — atsakė jis. — Nesvarbu, už ko ištekėsi — krikščionio ar žydo, tapsi jo tarnaite. Kuo dar gali būti moteris? Ar savo lytį neigsi kaip ir religiją?

Nieko neatsakiau.

— Tu nesi ištikima moteris, — lėtai ištarė jis. — Išduosi pati save.

— Žiauru šitaip kalbėti, — sukuždėjau.

— Bet tai tiesa, — atšovė jis. — Esi žydė, mergina, mano sužadėtinė, bet visa tai neigi. Kam tu dirbi rūmuose? Karaliui? Dadliams? Ar jiems esi ištikima?

Prisiminiau, kaip tapau vasale, buvau priimta juokdare ir paskirta dirbti šnipe.

— Aš tik trokštu būti laisva, — atsakiau. — Nenoriu niekam priklausyti.

— Juokdario livrėja?

Pastebėjau, kad tėvas žiūri į mus. Jis pajuto, kad mes anaiptol ne bičiuliaujamės. Mačiau, kaip jis nekantrauja prieiti, bet tvardosi.

— Ar pasakyti, kad mums nepavyko susitarti, ir pasiprašyti atleidžiamam nuo pažado? — tiesiai paklausė Danielis.

Labai norėjau patvirtinti, bet jo ramybė, tyla, kantrybė laukiant mano atsakymo privertė atidžiau pažvelgti į tą jaunuolį, Danielį Karpenterį. Tirpo paskutiniai saulės spinduliai, ir prieblandoje išvydau vyrą, kuriuo taps. Jis bus gražus, juodbruvu gyvu veidu, greitu pastabiu žvilgsniu, jausminga burna, stipria tiesia nosimi kaip mano, tankiais juodais plaukais, kaip ir manieji. Jis bus protingas vyras, kaip dabar yra protingas jaunuolis. Jis perprato mane, suprato ir visiškai man nepritarė, tačiau vis tiek stovėjo laukdamas. Jis suteiks man galimybę. Jis bus dosnus vyras. Norės būti švelnus.

— Palik mane dabar, — išlemenau. — Negaliu tau dabar atsakyti. Jau ir taip per daug prišnekėjau. Atleisk, kad neprilaikiau liežuvio. Gailiuosi, kad tave supykdžiau.

Tačiau jis atsileido taip pat greitai, kaip ir supyko, ir ši savybė man labai patiko.

— Ar man dar ateiti?

— Gerai.

— Mes vis dar sužadėtiniai?

Patraukiau pečiais. Nuo mano atsakymo tiek daug priklausė.

— Aš pažado nesulaužiau, — tariau, sugalvojusi kaip lengviausia išsisukti. — Vadinasi, jis tebegalioja.

Danielis linktelėjo.

— Aš norėsiu žinoti, — perspėjo jis mane. — Jeigu negalėsiu vesti tavęs, tuomet galėsiu vesti kitą. Po dvejų metų norėsiu turėti žmoną. Tave arba kitą merginą.

— Ar turi iš ko rinktis? — paerzinau, žinodama, kad jis neturi.

— Londone daug merginų, — atšovė jis. — Aš puikiausiai galiu vesti ne savo tautybės.

— Taip ir įsivaizduoju, kad tau leistų! — šūktelėjau. — Turėsi vesti žydę, net negalvok. Atsiųs tau storą paryžietę arba purvo spalvos odos merginą iš Turkijos.

— Aš pasistengsiu būti geras vyras net storai paryžietei ar mergaitei iš Turkijos, — ramiai atsiliepė jis. — Daug svarbiau mylėti ir branginti žmoną, kurią davė Dievas, negu bėgioti paskui kvailą mergiotę, kuri pati nežino, ko nori.

— Kalbi apie mane? — griežtai paklausiau.

Tikėjausi, kad jis nuraus, bet taip nenutiko. Jis pažvelgė tiesiai man į akis, ir aš pirmoji nusukau žvilgsnį.

— Manau, kad esi kvaila mergina, jeigu nusigręži nuo gero vyro meilės ir globos ir puoli į apgaulingą dvaro gyvenimą.

Man nespėjus atsakyti, tėvas priėjo prie Danielio ir uždėjo ranką jam ant peties.

— Vadinasi, susipažinote, — viltingai pradėjo jis. — Kaip tau busimoji žmona, Danieli?

Tikėjausi, kad Danielis pasiskųs mano tėvui. Dauguma jaunuolių pasišiauštų šitaip pašukuoti prieš plauką, bet jis tik liūdnai šyptelėjo man.

— Manau, mes pradedame vienas kitą pažinti, — švelniai atsakė jis. — Peršokome nuo mandagių dviejų nepažįstamųjų šnekų ir greitai radome bendrą kalbą, sutinki, Hana?

— Pagirtinai greitai, — atsakiau ir buvau apdovanota šilta jo šypsena.

Ledi Marija atvyko į Londoną Grabnyčių šventėn, kaip ir planuota. Regis, niekas nepranešė jai, kad brolis per silpnas pakilti iš lovos. Ji įjojo į Vaitholo rūmus pro vartus su ilgiausia palyda, ir prie slenksčio ją pasitiko pats hercogas su savo sūnumis, įskaitant lordą Robertą. Anglijos taryba žemai jai nusilenkė. Man pasirodė, kad priešais nuolankiai nulenktų galvų jūrą aukštai ant žirgo įsitaisiusios Marijos veide šmėstelėjo linksma šypsenėlė, kai ji ištiesė ranką pabučiuoti.

Buvau daug girdėjusi apie mylimą karaliaus dukterį, kuri buvo nustumta dėl vieno Anos Bolein, kekšės, žodžio. Apie sutryptą į dulkes princesę, apie gedinčią mergaitę, kuriai buvo uždrausta aplankyti merdinčią savo motiną. Tikėjausi išvysti palaužtą asmenybę — jos gyvenimo būtų neatlaikiusi dauguma moterų, tačiau išvydau kresną neaukštą kovotoją, kuriai netrūko sąmojo šypsotis dvariškiams, subedusiems savo nosis į kelius, kai ji staiga tapo paveldėtoja su grėsminga perspektyva.

Hercogas su ja elgėsi kaip su pačia karaliene. Padėjo jai nulipti nuo balno ir nuvedė į puotą. Karalius savo kambaryje kosėjo ir žiaukčiojo lovelėje, o jie vis vien surengė iškilmes. Mačiau, kaip Marija tiria išsišiepusius veidus tarsi dėdamasi domėn, kad karalius gali tysoti ligotas ir vienišas, bet tai niekam nerūpės, jei ims dominuoti įpėdinis.

Po pietų buvo surengti šokiai, bet Marija nesikėlė nuo kėdės, nors ir trepsėjo koja į taktą, tarsi mėgaudamasi muzika. Vilis sugebėjo porą kartų ją prajuokinti, o ji šypsojosi jam tarsi pažįstamam veidui pavojingame pasaulyje. Pažinojo jį dar kaip savo tėvo juokdarį, kadaise nešiojusį ją ant savo kupros, dainavusį kvailas daineles ir prisiekinėjusį, jog jos ispaniškos. Regėdama rūsčius rūmininkus, kurie įžeidinėjo ir žemino princesę su jos pačios broliuko pagalba, ji turėjo jausti nors menkutę paguodą, kad bent jau Vilis Somersas niekuomet neišdavė savo nepalaužiamo gero humoro.

Ji daug negėrė, menkai tevalgė — nepaveldėjo garsaus tėvo rajumo. Nužiūrinėjau ją kaip ir kiti dvariškiai. Marija galėjo tapti naująja mano šeimininke. Buvo įpusėjusi trisdešimt septintuosius, bet jos oda buvo mergaitiškai balta, o skruostai gražiai rausvi. Gobtuvą nešiojo atitraukusi toliau nuo atviro veido, neslėpdama tamsiai rudų plaukų, žėruojančių rausvu Tiudorų atspalviu. Jos šypsena negalėjo nežavėti: išsiskleisdavo lėtai ir sušildydavo akis. Aš visai ne taip įsivaizdavau princesę; praleidusi kelias savaites rūmuose maniau, jog visi čia šypsosi tik lūpomis, kalba viena, o galvoja visai ką kita. Bet ši princesė atrodė nuoširdi, pasiryžusi tikėti, kad ir kiti yra dori, linkę rinktis tiesų kelią.

Niūrų jos veidelį atpirko šypsena, šypsena mylimiausios princesės, tėvo pirmagimės, gimusios tada, kai jis buvo jaunas ir dievino savo žmoną. Iš motinos ispanės ji paveldėjo žvitrias juodas akis ir gebėjimą mikliai įvertinti aplinką. Sėdėjo krėsle tiesi kaip styga, o tamsi jos suknelės apykaklė rėmino pečius ir kaklą. Marija nešiojo ant kaklo stambų brangakmenių kryžių, tarsi norėdama savo tikėjimu paerzinti protestantų dvarą, ir aš pamaniau, jog ji labai drąsi arba visiška nutrūktgalvė, kad pabrėžia savo religiją čia, kuri jos brolis degina eretikus už menkesnius prasižengimus. Tačiau, kai Marija siekė auksinės taurės, pastebėjau, kad jos ranka dreba. Matyt, kaip daugelis moterų, ji išmoko vaizduoti drąsesnę nei iš tikrųjų jautėsi.

Per šokių pertraukėlę Robertas Dadlis prisigretino prie jos ir kažką pašnibždėjo, o ji dirstelėjo į mane ir pakvietė prieiti.

— Girdėjau, esi iš Ispanijos, naujoji mano brolio juokdare? — angliškai tarė Marija.

Žemai nusilenkiau.

— Taip, jūsų didenybe.

— Kalbėk ispaniškai, — įsakė man Robertas Dadlis, ir aš dar kartą nusilenkusi pasakiau jai ispaniškai, kad džiaugiuosi atsidūrusi rūmuose.

Pakėlusi galvą išvydau patenkintą jos veidą išgirdus gimtąją kalbą.

— Iš kokios Ispanijos dalies pati esi? — karštai paklausė ji angliškai.

— Kastilijos, jūsų didenybe, — sumelavau. Nenorėjau, kad klausinėtų apie mus ir mūsų šeimos sunaikinimą gimtajame Aragone.

— Kodėl persikėlei į Angliją?

Tam klausimui buvau pasiruošusi. Mes su tėvu aptarėme pavojus, kuriuos gali kelti kiekvienas atsakymas, ir radome saugiausią.

— Mano tėvas yra didelis mokslininkas, — atsakiau. — Jis nori spausdinti knygas iš savo rankraščių bibliotekos, todėl pasirinko Londoną, kaip mokslo centrą.

Iškart jos šypsena dingo, veidas parūstėjo.

— Vadinasi, jis dalija Biblijos kopijas apkvailintiems žmogeliams, kurie negali jos suprasti, — atžariai metė ji.

Mano žvilgsnis nukrypo į Robertą Dadlį, kuris nusipirko tėvo ką tik į anglų kalbą išverstą Bibliją.

— Tik lotynų kalba, — nuramino jis ledi Mariją. — Labai tikslus vertimas, ledi Marija, klaidų beveik nepasitaiko. Drįsčiau pasiūlyti, kad Hana atneštų jums vieną, jeigu pageidausite.

— Mano tėvui būtų didelė garbė, — tariau.

Ji linktelėjo.

— Tai tu esi mano brolio šventoji kvailė, — tarė ji. — Gal pažersi ir man išminties žodžių?

Bejėgiškai papurčiau galvą.

— Kaip norėčiau sugebėti tai daryti kada panorėjusi, jūsų didenybe... Manau, esu daug mažiau išmintinga už jus.

— Ji pasakė mano mokytojui Džonui Di, kad matė su mumis einantį angelą, — įsikišo Robertas.

Ledi Marija pažvelgė į mane pagarbiau.

— O vėliau pasakė mano tėvui, kad už jo jokių angelų nemato.

Marija prajuko.

— Negali būti! Tikrai? O ką jūsų tėvas? Ar apgailestavo, kad pašonėje neturi angelo?

— Nemanau, kad jis labai nustebo, — šypsodamasis atsakė Robertas. — Hana — gera mergaitė, ir aš iš tiesų manau, kad ji turi dovaną. Ji suteikia jūsų broliui daug paguodos ligoje. Ji apdovanota sugebėjimu matyti tiesą ir ištarti ją, o jam tai patinka.

— Vien tai yra retenybė rūmuose, — sutiko ledi Marija. Ji maloniai man linktelėjo, ir aš pasitraukiau. Užgrojo muzika. Nenuleidau akių nuo Roberto Dadlio, kai jis išsivedė šokti priešais ledi Mariją vieną, vėliau kitą merginą. Po kelių minučių, kai jis žvilgtelėjo į mane, buvau apdovanota slapta pritarimo šypsenėle.

Ledi Marija tą vakarą su karaliumi nesusitiko, bet tarnaitės kuždėjosi, kad, kai kitą dieną ji nuėjo į brolio kambarius, išėjo balta kaip paklodė. Iki tol ji nenumanė, kad mažasis jos broliukas taip arti mirties.

Po vizito nebeliko prasmės ilgiau likti. Kaip ir atjojo, taip ir išjojo, lydima didelės svitos, iki pat žemės besilankstančių ir ištikimybę demonstruojančių dvariškių, pusė kurių tyliai meldė, kad jaunajam karaliui mirus ir Marijai užėmus sostą, karalienė būtų apdovanota atlaidumu ir pamirštų laužuose sudegintus kunigus bei išplėštas bažnyčias.

Stebėdama nuolankumo šaradą pro rūmų langą, staiga pajutau švelnų prisilietimą prie rankovės. Kai atsisukau, prieš mane stovėjo besišypsantis lordas Robertas.

— Milorde, tikėjausi, kad būsite su savo tėvu ir išlydėsite ledi Mariją.

— Ne, atėjau ieškoti tavęs.

— Manęs?

— Noriu paklausti, ar nepadarytum man paslaugos?

Pajutau, kad imu rausti.

— Ko tik pageidausite... — išlemenau.

Robertas nusišypsojo.

— Vieną menkniekį. Ar nueisi su manimi pas mokytoją? Pažiūrėsim, gal tau pavyks padėti jam atlikti vieną bandymą.

Aš linktelėjau, lordas Robertas paėmė mane už rankos ir pasikišęs ją po pažastimi nusivedė į Nortumberlando hercogo apartamentus. Didžiąsias duris sergėjo hercogo žmonės, kurie, pamatę mylimiausią šeimininko sūnų, iškart susigriebė jas atlapoti. Didžioji menė už jų buvo ištuštėjusi — tarnai ir hercogo žmonės Vaitholo sode demonstravo ypatingą pagarbą išvykstančiai ledi Marijai. Lordas Robertas nuvedė mane prie didžiųjų laiptų, per galeriją palydėjo į savo kambarius. Džonas Di sėdėjo bibliotekoje su langu į vidinį kiemą.

Mums įėjus jis pakėlė galvą.

— A, Hana Verdė.

Taip nustebau išgirdusi tikrąjį savo vardą, kad atsakiau ne iš karto. Tūptelėjusi atsiliepiau:

— Taip, sere.

— Ji žadėjo padėti. Bet dar nesakiau, ko jūs norite, — tarė lordas Robertas.

Ponas Di pakilo nuo stalo.

— Turiu ypatingą veidrodį, — pradėjo jis. — Man regis, įmanoma, jog ypatinga rega apdovanotieji gali matyti šviesos spindulius, nematomus paprastai akiai, supranti?

Nesupratau.

— Mes nematome garso ir kvapo, bet žinome, kad jie yra, taigi visai įmanoma, jog planetos ir angelai siunčia šviesos spindulius, kuriuos matytume turėdami tinkamą, juos atspindintį stiklą.

— O, — leptelėjau.

Mokytojas nusišypsojo.

— Nesvarbu. Tau nebūtina manęs suprasti. Tik pamaniau, kad, jeigu jau tądien matei angelą Urielį, galbūt pamatysi tokius spindulius veidrodyje.

— Aš mielai pažiūrėsiu, jeigu lordas Robertas nori, — pasakiau.

Jis linktelėjo.

— Viskas paruošta. Ateik. — Jis parodė kelią į kitą kambarį. Langą čia dengė tanki užuolaida, neprasiskverbė joks šaltos žiemos saulės spindulėlis. Priešais, ant keturių vaško antspaudų pastatytas stovėjo kvadratinis stalas. Ant stalo išvydau neįprastą pasakiško grožio sidabrinį veidrodį kaldinto aukso rėmu, nusklembtu pakraščiu, paauksuotą. Žengusi prie jo išvydau save, atsispindinčią aukse, visai ne paauglę, o jauną moterį. Man pasirodė, kad į mane žvelgia mano mama, kad matau mielą jos šypseną ir pažįstamą galvos kryptelėjimą.

— O! — aiktelėjau.

— Ką nors matai? — paklausė Di. Balsas buvo susijaudinęs.

— Man pasirodė, kad matau savo motiną, — sušnibždėjau.

Kiek palaukęs jis paklausė drebančiu balsu:

— Ar girdi ją?

Palaukiau, visa širdimi trokšdama, kad mama pasirodytų. Bet į mane žvelgė tik mano pačios veidas, išsiplėtusios ir patamsėjusios nuo susikaupusių ašarų akys.

— Jos nebėra, — liūdnai atsakiau. — Kažin ką atiduočiau, kad išgirsčiau jos balsą, bet negaliu. Ji dingo. Pamaniau, jog matau jos veidą, o dabar veidrodyje atsispindi tik manasis.

— Noriu, kad užsimerktum, — tarė mokytojas, — ir atidžiai paklausytum maldos, kurią skaitysiu. Ištarusi „amen” galėsi vėl atsimerkti ir pasakysi man, ką matai. Pasiruošusi?

Užsimerkusi girdėjau, kaip jis švelniai užpučia kelias žvakes, apšvietusias šešėliuotą kambarį. Jaučiau, kad už manęs ant medinės kėdės tyliai sėdi Robertas Dadlis. Labai norėjau jam įtikti.

— Aš pasiruošusi, — sukuždėjau.

Išgirdau ilgą maldą lotynų kalba ir supratau ją, nors ponas Di tarė žodžius anglų tartimi. Ja prašė vadovavimo, kvietė angelus prižiūrėti darbą, kurį ketiname atlikti. Sumurmėjau „amen” ir atsimerkiau.

Visos žvakės buvo užpūstos. Veidrodis buvo visiškai juodas, tamsa atsispindėjo tamsoje, aš nieko negalėjau įžiūrėti.

— Parodyk mums, kada mirs karalius, — už manęs sukuždėjo ponas Di.

Spoksojau į tamsą, tikėdamasi, kad kažkas nutiks.

Nieko.

— Karaliaus mirties diena, — sušnibždėjo mokytojas dar kartą.

Aš iš tiesų nieko nemačiau. Laukiau. Jokia mintis man netoptelėjo. O ar galėjo? Juk nesu kokia Sibilė ant graikų kalvos, ne kokia šventoji, kuriai atsiveria paslaptys. Svilinau į tamsą, kol ėmė perštėti akis. Jaučiau, jog esu ne šventoji kvailė, o pati tikriausia juokdarė, žvelgianti į niekur, į nieko atspindį, o didžiausi karalystės protai laukia mano atsakymo.

Turėjau ką nors pasakyti. Juk negaliu prisipažinti, kad regėjimai užklumpa mane taip retai ir nevalingai, kad geriau jau lordai būtų palikę mane ramstyti tėvo knygynėlio sienos. Jie žino, kas aš, jie pažadėjo ginti mane nuo pavojaus. Jie nusipirko mane ir tikisi, kad iš pirkinio bus naudos. Reikėjo ką nors pasakyti.

— Liepą, — tyliai atsakiau. Atsakymas ne blogesnis už kitus.

— Kuriais metais? — maloniu balsu paragino mane ponas Di.

Nuovoka patarė, kad jaunasis karalius ilgai neištvers.

— Šiais, — nenoriai tariau.

— Kurią dieną?

— Šeštą, — atsakiau pakuždomis ir išgirdau krebždant lordo Roberto plunksną, kai jis žymėjosi iš piršto laužtą mano pranašystę.

— Pasakyk man kito Anglijos valdovo vardą, — tyliai paprašė ponas Di.

Jau norėjau atsakyti „karalienė Marija”, tokiu pat kaip jo tonu, bet man tiesiog išsprūdo:

— Džeinė.

Atsigręžiau į lordą Robertą.

— Nežinau, kodėl taip pasakiau. Atleiskite, milorde. Aš nežinau...

Džonas Di staigiai griebė mane už žandikaulio ir pasuko galvą į veidrodį.

— Nekalbėk! — įsakė jis. — Tik pasakyk mums, ką matai.

— As nieko nematau, — bejėgiškai atsakiau. — Atleiskite, dovanokite, milorde. Atsiprašau, aš nieko nematau.

— Kas bus karalius po Džeinės? — paragino mokytojas. — Žiūrėk, Hana. Pasakyk, ką matai. Ar Džeinė susilauks sūnaus?

Norėjau pasakyti „taip”, bet liežuvis nepajudėjo perdžiūvusioje gerklėje.

— Nieko nematau, — suvapėjau. — Tikrai, aš nematau.

— Baigiamoji malda, — tarė ponas Di ir sulaikė mane kėdėje, tvirtai spausdamas pečius. Jis vėl pasimeldė lotyniškai, kad mūsų darbas būtų palaimintas, kad regėjimas pasitvirtintų ir nei šiame, nei jokiame kitame pasaulyje niekas nenukentėtų nuo mūsų regėjimo.

— Amen, — tariau daug karščiau, kai supratau, jog tai pavojingas užsiėmimas, galbūt netgi išdavystė.

Pajutau, kaip lordas Robertas atsistoja ir išeina iš kambario, o tada išsivadavau iš mokytojo rankų ir nusivijau jį.

— Ar šito norėjote? — paklausiau.

— Pasakei man tai, ką, tavo nuomone, norėjau išgirsti?

— Ne! Kalbėjau, kas užėjo ant liežuvio. — Ir tai buvo tiesa „Džeinės” atveju.

Jis griežtai į mane pasižiūrėjo.

— Prisieki? Panele Berniuk, nesinaudosi Džonu Di ir manimi, rinkdamasi žodžius, kad man įtiktum, girdi? Man pasitarnauti gali tik matydama ir sakydama tiesą.

— Taip ir darau! — Iš didelio noro jam įtikti ir baimės prieš veidrodį neišlaikiusi sukūkčiojau. — Tikrai, milorde.

Jo veidas nesušvelnėjo.

— Prisieki?

— Taip.

Jis uždėjo ranką man ant peties. Man taip maudė galvą, kad geidžiau prisiglausti skruostu prie vėsios jo rankovės. Pamaniau, jog nereikia. Stovėjau kaip stulpas, it berniukas, kaip jis mane vadino, ir leidausi tiriama.

— Tada labai man padėjai, — tarė. — To ir norėjau.

Ponas Di išėjo iš tamsaus kambario pagyvėjusiu veidu.

— Ji tikrai turi aiškiaregystės dovaną, — pasakė jis. — Dievaži, turi.

Lordas Robertas pažvelgė į savo mokytoją.

— Ar tai smarkiai pakeis mūsų darbą?

Mokslininkas gūžtelėjo.

— Kas žino? Mes visi tamsoje klaidžiojantys vaikai. Ji turi aiškiaregystės dovaną. — Patylėjęs atsigręžė į mane. — Hana Verde, turiu tau kai ką pasakyti.

— Taip, sere?

— Turi aiškiaregystės dovaną, nes esi tyros širdies. Prašau dėl savęs ir dėl savo dovanos atsisakyti pasiūlymų tekėti, atsispirti pagundai, išlikti skaisčiai.

Už manęs stovintis lordas Robertas prunkštelėjo.

Pajutau, kaip raudonis kyla mano kaklu, pasiekia ausų spenelius, smilkinius.

— Nejaučiu kūniškų geidulių, — vos girdimai pratariau. Į lordą Robertą pažvelgti neišdrįsau.

— Tada matysi tiesą, — pridūrė Džonas Di.

— Bet jūs nesuprantate, — paprieštaravau. — Kas ta Džeinė? Ledi Marija taps karaliene, kai jo didenybė mirs.

Lordas Robertas pridėjo pirštą man prie lūpų, ir aš nutilau.

— Sėskis, — tarė jis, spausdamas mane į kėdę. Prisitraukęs kitą atsisėdo priešais mane ir prikišo veidą. — Panele Berniuk, šiandien regėjai du dalykus, už kurių pagarsinimą visi būtume pakarti.

Mano širdis suspurdo iš baimės.

— Milorde?

— Vien pažvelgusi į veidrodį statai mus į pavojų.

Aš paliečiau ranka skruostą, tarsi norėdama nusibraukti laužo suodžius.

— Milorde?

— Nedrįsk apie tai nė prasižioti. Sudaryti karaliaus horoskopą yra išdavystė, už kurią baudžiama mirtimi. Šiandien tu padarei jo horoskopą ir išpranašavai jo mirties dieną. Ar nori matyti mane kartuvėse?

— Ne! Aš...

— Ar nori mirti pati?

— Ne! — Balsas darėsi spigus iš baimės. — Milorde, aš bijau.

— Tada niekuomet niekam apie tai neprasitark. Net savo tėvui. O dėl Džeinės veidrodyje...

Laukiau.

— Tiesiog pamiršk, ką matei, pamiršk, kad apskritai prašiau pažvelgti į veidrodį. Pamiršk veidrodį, pamiršk šitą kambarį.

Pažvelgiau į jį rimtai.

— Man daugiau nereikės to daryti?

— Tau nereikės to daryti, nebent pati norėsi. O dabar pamiršk. — Jis gundančiai man nusišypsojo. — Nes aš tavęs prašau, — sukuždėjo. — Nes prašau tavęs kaip tavo draugas, atiduodu savo gyvybę į tavo rankas.

Apstulbau.

— Gerai.

Vasarį dvaras persikėlė į Grinvičo rūmus, ir buvo paskelbta, kad karalius pasitaisė. Tačiau jis niekuomet nesikvietė manęs nei Vilio Somerso, neprašė muzikantų ar kompanijos, daugiau niekuomet nepasirodė didžiojoje menėje per pietus. Gydytojai plazdančiais apsiaustais, kurie čia buvo tapę labai svarbūs, kurie lūkuriavo ant kiekvieno kampo ir tarpusavyje šnibždėdavosi arba atsargiai atsakinėdavo į klausimus, kažkur pranyko, nes apie karaliaus pasveikinimą nebuvo žinių ir džiugios jų pranašystės, kad dėlės valo jaunuolio kraują ir atsargiai skiriami nuodai žudo ligą, nebeskambėjo įtikinamai. Lordo Roberto tėvas, Nortumberlando hercogas, valdė šalį vietoj karaliaus, atsisėdęs per pietus tuščiam sostui iš dešinės, sėdėjo tarybos galustalėje kiekvieną savaitę ir visiems tvirtino, kad karalius sveiksta, laukia gražesnių orų, planuoja vasaros kelionę.

Aš nieko nekalbėjau. Man buvo mokama kaip juokdarei už tai, kad kalbėčiau keistus ir įžūlius dalykus, bet nesugalvojau nieko įžūliau ir nuostabiau kaip kalbėti tiesą — kad jaunasis karalius gyvena tarsi globėjo kalinys, kad miršta be draugų ir priežiūros, kad visi dvariškiai, neišskiriant šalies galvos, mąsto apie karūną, o ne berniuką, kad labai žiauru palikti mirti vieną vos vyresnį už mane vaiką, našlaitį be tėvo ir motinos. Dairiausi į vyrus aplinkui, kurie tikino vienas kitą, kad penkiolikmetis, baigiantis slapčia iškosėti plaučius, šią vasarą galės vesti, ir man atrodė, jog būčiau paskutinė kvailė, jeigu nematyčiau, kad atsidūriau ne melagių ir sukčių kompanijoje.

Kol jaunasis karalius vėmė tulžimi savo kambarėlyje, vyrai tyliai dalijosi rentas, tarnybų algas, vienuolynų, kuriuos iš dievobaimingumo uždarė ar net iš godumo apiplėšė, mokesčius, ir niekas apie tai neprasitarė nė puse žodžio. Būtų tikra kvailystė kalbėti tiesą melagių rūmuose, būčiau pasirodžiusi tokia pat neįtikima, kaip angelas Flyto gatvėje. Nuleidusi galvą maksojau šalia Vilio Somerso per pietus ir tylėjau.

Gavau naują darbą. Lordo Roberto mokytojas ponas Di susirado mane ir paklausė, ar negalėčiau jam paskaityti. Jo akys pavargusios, o mano tėvas atsiuntęs keletą rankraščių, kuriuos geriau įžiūrėsiančios jaunos akys.

— Nesu gera skaitovė, — atsargiai atsakiau.

Jis žingsniavo prieky manęs saulėta, į upę atsiveriančia galerija. Išgirdęs mano žodžius jis atsigręžė ir nusišypsojo.

— Esi labai atsargi mergina, — tarė jis. — O tai labai išmintinga šiais neramiais laikais. Bet su manimi ir lordu Robertu esi saugi. Manau, laisvai skaitai angliškai ir lotyniškai, taip?

Linktelėjau.

— Ispaniškai, savaime suprantama, taip pat, gal dar ir prancūziškai?

Tylėjau. Akivaizdu, kad turėjau mokėti kalbėti ir skaityti gimtąja ispanų kalba, o mokytojas teisingai spėjo, kad gyvendama Paryžiuje pramokau ir prancūziškai.

Ponas Di priėjo arčiau ir palenkęs galvą pakuždėjo man į ausį:

— Ar moki skaityti graikiškai? Man reikia žmogaus, galinčio paskaityti graikiškai.

Jeigu būčiau buvusi vyresnė ir protingesnė, būčiau išsigynusi savo žinių. Bet buvau keturiolikmetė ir didžiavausi savo sugebėjimais. Pati mama išmokė mane skaityti graikų ir hebrajų kalbomis, o tėtis vadindavo savo gudragalve, ne prastesne už bet kurį berniuką.

— Taip, — atsakiau. — Moku skaityti graikiškai ir hebrajiškai.

— Hebrajiškai? — iškart susidomėjęs šūktelėjo ponas Di. — Viešpatie, vaikeli, ką gi tu matei parašyta hebrajiškai? Ar tik ne Torą?

Iškart supratau be reikalo prasižiojusi. Jeigu patvirtinsiu, kad mačiau žydų įstatymus ir maldas, neliks abejonių, kad mes su tėvu esame žydai, maža to, praktikuojantys žydai. Prisiminiau, kaip mama sakydavo, jog tuštybė mane pražudys. Maniau, kad ji kalba apie mano meilę puikiems drabužiams ir kaspinėliams. Dabar, apsirengusi kaip berniukas juokdario livrėja, padariau puikybės nuodėmę — pasididžiavau savo išsilavinimu — ir už tai būsiu žiauriai nubausta.

— Pone Di... — sušnibždėjau persigandusi.

Jis man nusišypsojo.

— Vos tik pamatęs tave supratau, kad nesi jokia ispanė, — švelniai tarė jis. — Spėjau, kad esate atsivertusieji. Ne man spręsti. O lordas Robertas ne iš tų, kurie persekiotų ką nors dėl tėvų tikėjimo, ypač dėl religijos, kurios jie atsisakė. Juk eini į bažnyčią, taip? Laikaisi pasninko? Tiki Jėzumi Kristumi ir jo gailestingumu?

— O, taip, milorde. Visa širdimi. — Nebuvo prasmės jam sakyti, jog nėra labiau atsidavusio krikščionio už besistengiantį nematomu likti žydą.

— Dėl manęs, — pridūrė jis po pauzės, — meldžiu, kad ateitų laikai, kai mums nereikės skirstytis, kai niekas neužstos tiesos. Kai kas mano, kad nėra nei Dievo, nei Alacho, nei Elochimo...

Išgirdusi jį tariant vienintelio Dievo vardą, aš nustebusi aiktelėjau.

— Pone Di? Gal jūs vienas išrinktųjų?

Jis papurtė galvą.

— Aš tikiu, kad yra Kūrėjas, pasaulio sutvėrėjas, bet jo vardo nežinau. Žinau tik tuos, kokiais Jį vadina žmonės. Kodėl turėčiau rinktis vienokį, o ne kitokį vardą? Mane domina šventoji Jo prigimtis, aš trokštu angelų pagalbos, noriu tęsti Jo darbą, atskirti auksą nuo pelenų, Primityvų paversti Šventą.

Jis nutilo.

— Ar tau ką nors tai sako?

Mano veidas liko abejingas. Tėvo bibliotekoje Ispanijoje buvo knygų, atskleidžiančių pasaulio sukūrimo paslaptis. Jų paskaityti ateidavo vienas mokslininkas ir jėzuitas, geidžiantis pažinti paslaptis už ordino ribų.

— Alchemija? — vos pravėriau lūpas.

Jis linktelėjo.

— Kūrėjas davė mums paslapčių sklidiną pasaulį, — paaiškino. — Bet aš tikiu, kad vieną dieną mes jas įminsime. Dabar mes mažai suprantame, o popiežiaus Bažnyčia, karaliaus Bažnyčia ir šalies įstatymai liepia mums neklausinėti. Bet aš netikiu, kad Dievas uždraudė mums klausinėti. Man regis, kad jis sutvėrė šį pasaulį kaip didžiulį ir didingą mechaninį sodą, veikiantį ir augantį pagal savo dėsnius, ir kad vieną dieną mes perprasime jo mechanizmą. Alchemija — virsmo menas — yra priemonė jam suprasti, o išsiaiškinę, kaip viskas padaryta, išmoksime daryti patys, pažinsime Dievą, patys pasikeisime ir būsime angelais...

Patylėjęs mokytojas paklausė:

— Ar tavo tėvas turi kokių nors alchemijos veikalų? Jis man parodė tik religinius. Gal turi knygų apie alchemiją hebrajiškai? Ar paskaitytum jas man?

— Žinau tik apie leistinas knygas, — tariau atsargiai. — Mano tėvas nelaiko uždraustų knygų. — Netgi žmogus, atskleidęs man savo paslaptis, negalėjo sugundyti iškloti tiesą. Nuo kūdikystės įpratinta slapstytis niekuomet iš baimės neatprasiu dviveidžiauti. — Sugebu skaityti hebrajiškai, bet žydiškų maldų nemoku. Mes su tėvu esame dori krikščionys. Jis nerodė man jokių knygų apie alchemiją, nes tokių neturi. Aš per jauna tokioms knygoms suprasti. Ir abejoju, ar jis sutiks, kad skaityčiau jums hebrajiškai.

— Aš jo paprašysiu ir neabejoju, kad sutiks, — nerūpestingai atsakė ponas Di. — Mokėti skaityti hebrajiškai — Dievo dovana, o kalbų mokėjimas — tyros širdies požymis. Hebrajų kalba yra angelų kalba, artimiausia, kokia mes, mirtingieji, galime kreiptis į Dievą. Ar žinojai?

Papurčiau galvą.

— O kaipgi, — tęsė jis švytėdamas iš susijaudinimo, — Dievas kalbėjosi su Adomu ir Ieva Edeno sode prieš Nupuolimą, ir jie tapo pirmaisiais žemės žmonėmis. Jie turėjo kalbėti hebrajiškai ir suprasti ta kalba kalbėjusį Dievą. Už hebrajų slypi kalba, kuria Dievas kalbasi su dangiškomis būtybėmis, ir tą kalbą aš viliuosi atrasti. Kelias į ją eina per hebrajų, graikų ir persų kalbas. — Jis nutilo. — Beje, gal kalbi ar skaitai persiškai? Gal moki kokių arabų kalbų?

— Ne, — atsakiau.

— Nesvarbu, — nusprendė jis. — Ateisi kasryt valandą paskaityti su manimi, ir mes labai patobulėsime.

— Jeigu leis lordas Robertas, — derėjausi.

Ponas Di man šypsojosi.

— Jaunoji panele, padėsi man suprasti visa ko prasmę, ne mažiau. Yra raktas į visatą, ir mes jį užčiuopsime. Yra taisyklės, nekintančios taisyklės, kurios lemia planetų kursą, jūros potvynius ir žmonių darbus, ir aš žinau, esu įsitikinęs, jog visa susipynę: jūra, planetos, žmogaus istorija. Su Dievo malone ir sutelktais protais mes atrasime šiuos dėsnius, o kai juos sužinosime... — jis patylėjo ir tęsė, — mes žinosime viską.